Jos akys sužaižaravo, veidą papuošė nekantrumo šypsena, o balsas skambėjo kaip mažos mergaitės, kažko labai laukiančios.
„Dabar, noriu dabar“, – prašė ji.
„Oj ne, tikrai ne“, – nors atrodė, jog dar vienas Marijos maldavimas ir ji gaus savo, tačiau Aurimas visada buvo neperkalbamas.
„Na, neerzink, pasakyk bent užuominą, prašau, – neatstojo Marija. – Užsimink, kad galėčiau svajoti ir laukti.“
„Na... Tai bus skirta tik tau... Tada, kai mažiausiai tikėsiesi, kai būsi pagimdžiusi vaikelį. Daugiau neklausinėk“, – nusijuokė jis.
„Ką? Ne, nors vieną žodį, kas manęs laukia... užuominą“, – neatlyžo ji.
Kad ir kaip Aurimas norėjo baigti pokalbį, kartu jis mėgavosi savo moters jauduliu, jam patiko matyti Marijos priklausomybę nuo jo.
„Gerai, bet daugiau nė žodžio, – pasidavė jis ir ištarė. – Kėdė ir aš“.
Marijos fantazijose iškart iškilo jos nuogo vyro siluetas. Nejau tai bus striptizas? Ji gundančiai nužvelgė jį, bet daugiau nieko nebesakė.
Jos vyras buvo ne iš tų, kuris šoktų striptizą. Tikrai ne, jis toks galantiškas, santūrus. Ir pokalbis baigėsi tyla.
Aurimas mėgo tylėti. Kartais, kai jis paskęsdavo savo mintyse, Marija žinojo, jog tai laikas, kada Aurimas dvejoja. Visada taip buvo. Tyla reiškė dvejones.
Marija norėjo, jog būtų kitaip, tačiau negalėjo kovoti su Aurimo pasirinkimu tylėti. Žmogui duotos smegenys tam, kad jis mąstytų, veiktų, nuolat galvotų, tačiau mąstymas, paveiktas tyla, gali duoti ir ne tokius laukiamus rezultatus.
Ir vis dėl to, ji leido jam tylėti ir laukė.
Tas pasimatymas buvo prieš 5 metus. Romantiškiausia vasario 14 dienos vakarienė baltame nuo sniego miške. Tą vakarą iš darbo grįžęs Aurimas tepasakė: „Apsirenk šiltai, atėjo laikas tavo staigmenai.“
Marija šokinėjo iš laimės, bėgiojo po kambarį ir nieko nebeklausinėjo, juk atėjo tas laikas...
„Kėdę ar pasiėmei?“ – juokais paklausė ji.
„O kaip gi“, - nusišypsojo jis.
„Užsimerk“, – Aurimas užrišo jai akis ir jiedu važiavo... Išlipusi iš mašinos ji po kojomis pajuto girgždantį sniegą ir spragsinčios liepsnos garsą.
Atrišus akis pamatytą vaizdą Marija prisimins visą gyvenimą.
Vidury miško stovėjo stalas su balta staltiese, kėdės ir karštas vynas... Žvakių šviesa, žibintai, miško aura.
Tai neapsakoma žodžiais. Reikia tai išjausti. Tai buvo meilė.
Šis pasakojimas dalyvauja lrytas.lt konkurse „Pasimatymas, kurio niekada nepamiršiu„. Jūs taip pat papasakokite savo įsimintiniausio pasimatymo istoriją ir artėjančios Valentino dienos proga laimėkite puikų prizą!
Geriausios istorijos autoriui atiteks „Napsie“ čiužinys (160x200 cm), kurio vertė 469 eurai! Tobulas čiužinys. Taškas.
Siųskite savo istorijas ir nuotraukas apie įsimintiniausią pasimatymą, kurio metu galbūt sutikote savo gyvenimo žmogų, susižadėjote, susituokėte, drauge išgyvenote kvapą gniaužiančių akimirkų.
Pasidalinkite savo įspūdžiais ir prisiminimais, kur praleidote tą dieną, kokia nuotaika jus lydėjo. Papasakokite, kaip sekėsi organizuoti pasimatymą ar kaip kilo mintis paminėti jį būtent taip, kad nepamiršite visą gyvenimą. Būtinai pasidalinkite ir nuotraukomis!
Pasakojimų ir nuotraukų apie įsimintiniausią pasimatymą laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
