2016 metų vasaris. „Facebook“ man praneša, kad į draugus mane kviečia Mantas.
Pirmą kartą gyvenime jį mačiau, tačiau turėjome nemažai bendrų draugų. Paklausiau vienos draugės, kas jis, pasakė, kad jis lyg ir matytas bendrabuty. Bet daug nesvarstydama patvirtinau draugo kvietimą.
Su kiekviena diena toje anketoje daugėjo bendrų draugų su kitais, taip pat bendrabutyje gyvenančiais studentais. Viskas lyg ir normalu, anketa sukurta taip pat ne prieš savaitę ar dvi, bet prieš metus.
Jokio papildomo aktyvumo anketoje kaip ir nebuvo – nei naujų nuotraukų, kurias asmuo įkeltų pats ar kur jį pažymėtų draugai (gyvenant bendrabutyje šiaip jau nėra lengva išvengti to), todėl neapleido jausmas, kad čia kažkas ne taip.
Ir taip tas mano vidinis kirbėjimas, kad kažkas su tuo profiliu negerai, šiandien pasitvirtino.
Per daug nieko neslėpdama, mano katedros vedėja pareiškė, kad dauguma studentų yra stebimi ir kad ji yra sukūrusi ne vieną anketą, kurioje draugauja su šimtais studentų. Taip ji „stebi VISKĄ, ką mes veikiame“.
Vos išgirdusi jos žodžius, iškart supratau kad „Mantas“ visai nėra Mantas... Mantas yra mano katedros vedėja.
Aš nežinau, kaip labai tai sąžininga, kaip labai tai naudinga ir būtina vedėjai. Žinoma, mes patys kalti, kad pridedam į draugų sąrašus nepažįstamus žmones. Bet kai tai yra suaugusi moteris, kuri tiesiog leidžia savo laisvalaikį ar darbo laiką kurdama netikras anketas, ieškodama po kokia nuotrauka prisidengti, sukuria istoriją apie neegzistuojantį žmogų...
Atsakykite – ar tai labai normalu, sveika ir sąžininga?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
