Esu gėjus. Su vaikinu susipažinome per vieną portalą, skirtą LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs ir transseksualūs asmenys-Red.) nariams. Jis gyveno Kaune.
Pirmą kartą susitikome prieš metus, sausio 9 dieną. Tarėmės eiti į vieną naktinį klubą, skirtą LGBT asmenims. Iš pradžių pasirodė lyg „pasikėlęs“, bet kai atvykome į mano nuomojamus namus Vilniaus senamiestyje, pamačiau visai kitą – paprastą ir nuoširdų žmogų. Patikome vienas kitam, todėl nusprendėme pasilikti dviese namuose. Bendravome ilgai ir nuoširdžiai iki paryčių.
Buvo gaila kitą dieną jį išlydėti atgal į Kauną. Stovint traukinių stotyje ir žiūrint į tolstantį traukinį, akyse tvenkėsi ašaros.
Toliau bendravome žinutėmis ir per socialinį tinklą „Facebook“. Kitą savaitgalį jis atvyko vėl pas mane. Leidome romantišką savaitgalį. Gaminau jam valgyti, rūpinausi, lepinau. Labai norėjau rūpintis žmogumi, kuris man patinka. Ir taip kiekvieną savaitgalį susitikinėdavome, kol nutarėme tapti pora.
Stengėmės kiekvienam savaitgaliui susiplanuoti aktyvų laisvalaikį – aplankyti kuo daugiau muziejų, parodų ar žymių vietų. Atsirado begalės bendrų pomėgių.
Jam visiškai buvo nesvarbu, kad tarp mūsų buvo net 9 metų skirtumas (aš vyresnis). Kažkiek bijojau, kad jam būsiu per senas. Apie tai kartais užsimindavau, bet jis prisiekinėjo kad myli mane ir jam nesvarbus amžius. Pradėjome dėlioti ateities planus – kai jis baigs mokslus, pradėsime gyventi kartu.
Vasarą mano atostogas praleidome kartu. Tai buvo nepakartojamai nuostabus laikas.
Rudenį, kai jam suėjo 26 metai, kažkas pasikeitė. Jis pasidarė uždaras, retai beatsakė į žinutes, ignoruodavo, atsakydavo trumpais, šaltais sakiniais.
Galiausiai lapkričio mėnesį gaunu iš jo žinutę „Facebook“: „Manau, atėjo laikas pasikalbėti. Aš manau, mes padarėm klaidą susitaikydami ir tapdami vėl pora. Tu man rašai, kad mane myli ir siunti tuos bučinius, bet aš negaliu Tau atsakyti tuo pačiu.
Aš Tau labai dėkingas už viską ką man davei. Bet būdamas su Tavimi nebūsiu nuoširdus, jei meluosiu. Man nepavyks. Tai buvo visiška silpnumo akimirka, kai man buvo gili depresija. O Tu, deja, nesi mano svajonių žmogus.
Tu irgi praturtinai mano žinias, mano mąstymą, požiūrį į santykius, požiūrį į seksą. Pamačiau labai daug dalykų, pažinau Vilnių, Trakus“.
Mane tiesiog nužudė tokie jo žodžiai. Kelis mėnesius pragulėjau lovoje gilioje depresijoje, netekau daug svorio. Pradėjau nesirūpinti savimi, nebesigaminau valgyti, nebesitvarkiau namų. Nebeįsivaizdavau gyvenimo be jo. Bandžiau kelis kartus išeiti iš gyvenimo, tačiau kažkokia likimo ranka vis išgelbėdavo.
Po truputį atsigavau, pradėjau daugiau judėti, rūpintis buitimi. Tačiau dar negaliu žiūrėti į mudviejų bendras nuotraukas. Dažnai dar aplanko prisiminimai apie jį, akyse kaupiasi ašaros, užeina verkimo priepuoliai.
Bandžiau ieškoti psichologinės pagalbos pas specialistus – psichologus. Tačiau realios pagalbos nesulaukiau, nes esu pats kaltas – bijau prisipažinti, jog esu homoseksualus.
Lietuvoje bijau bet kam pasakyti apie savo orientaciją. Viską slepiu giliai širdyje. Nebejaučiu gyvenimo džiaugsmo. Nebežinau, ką aš apskritai veikiu šiame gyvenime.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
