Mokytoja priblokšta – „ant kilimėlio“ atsidūrė pašaukus mokinį pavarde

„Leiskite mokytojui kvėpuoti“, – šių žodžių filosofinius atspalvius man išaiškino sutikta kurso draugė, pasirinkusi pedagogės profesiją.

Autorė mano, kad mokytojai šiais laikais praradę ne tik visas teises, bet ir orumą.<br>„123rf“ asociatyvioji nuotr.
Autorė mano, kad mokytojai šiais laikais praradę ne tik visas teises, bet ir orumą.<br>„123rf“ asociatyvioji nuotr.
Autorė mano, kad mokytojai šiais laikais praradę ne tik visas teises, bet ir orumą.<br>„123rf“ asociatyvioji nuotr.
Autorė mano, kad mokytojai šiais laikais praradę ne tik visas teises, bet ir orumą.<br>„123rf“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Mokytoja

Apr 3, 2017, 7:06 AM, atnaujinta Apr 14, 2017, 12:27 PM

Bijo ne tik mokinių

„Šiuo metu itin akcentuojamas menkas mokytojo atlyginimas, neskatinantis gerai dirbti. Tai tiesa, bet tik dalinė, -sakė mokytoja. – Ne viskas išmatuojama pinigais. Akcentuodami mokytojo atlyginimo svarbą, nuvertiname arba nepakankamai įvertiname mokytojo profesijos pašaukimą, galimybę darbe realizuoti save“.

Nepatikėsite – Lietuvoje dar daug mokytojų, dirbančių „iš idėjos“... Bet kas gi mokytojui trukdo dirbti kūrybiškai? Kūrybiškumui skleistis reikia tam tikros erdvės, visų pirma – vidinės. Šią erdvę būtų galima įvardinti ir asmenybės laisve. O laisvė neabejotinai siejasi su žmogaus orumu.

Ar gali žmogus būti orus ir laisvas, jei jį nuolat lydi baimės jausmas, kuris dažniausiai pasireiškia stresu, netgi agresija, neretai – nusivylimu ar net depresija? Ko bijo mokytojas? Visko. Mokyklos vadovybės. Mokinių. O ypač – jų tėvelių.

Šių trijų komponentų užtenka, kad mokytojo kūrybos sparnai būtų pakirpti. O gal ir nulaužti. Paukštis be sparnų –šliužas, iš baimės pataikaujantis vadovybei, nuolaidžiaujantis mokiniams, tėvelių reikalavimams, kad tik tie neatlėktų pas direktorių.

Ne problemos aiškintis (juk pirmiausia mandagumas, pagarba mokytojui reikalauja su juo iškilusias problemas aptarti), o mokytoją apskųsti, pagąsdinti, pagrasinti... Jeigu problema „sprendžiama“ be mokytojo, o sprendimo rezultatas (ir tikslas!) – nuobauda, apie kokią pagarbą pedagogui begalima kalbėti?

Mokinys triumfuoja, mokytojas nubaustas, susigūžęs, kaltas, mokyklos garbė apginta... Ko bereikia?

Turėjo aiškintis dėl kreipinio

Štai išgirdau tokią istoriją, kuria būtų sunku patikėti, jei ne draugės nuoširdus skundas... Ateina pas direktorių vieno mokinio mama (šeima įtraukta į socialinės rizikos grupę) ir pasiskundžia, kad mokytoja jos sūnų vadina... pavarde. Jam ta pavardė nepatinkanti, nes turi ne kokią šlovę!

Situacija juokinga. Bet ne visiems. Nes direktorius čia mato rimtą problemą. Mokytoja turi pasiaiškinti. Apklausa rimta, „ori“, nes problema esanti opi, todėl dalyvauja ir socialinė pedagogė, bandanti įžvelgti vaiko teisių pažeidimą.

Mokytoja mažų mažiausiai priblokšta: juk ne pravarde pavadino, neįžeidė. Nuo kada mokinio pavadinimas pavarde – vaiko teisių pažeidimas? Nes vaikas taip nori. Arba tiksliau, nenori būti tuo, kuo yra...

Viskas dėl krepšelių?

Tokių išpūstų problemų daugės, nes didėjantys neprotingi tėvų reikalavimai mokyklai iš tiesų yra rimta problema. Juolab liūdna, kad į tokias problemas neadekvačiai reaguoja tėveliams pataikaujantys mokyklų vadovai. Kodėl direktorius „nenugesino“ mamos tiesiog paaiškindamas, kad mokytoja šiuo atveju teisi?

Kodėl mokyklos vadovybė pataikauja tėvų įgeidžiams, tenkina bet kokius norus, nors ir mato, ir supranta, kad tokios nuolaidos daro meškos paslaugą patiems vaikams? Vis dėl tų „krepšelių“. Išeis mokinys – išeis krepšelis. Išeis mokytojas – kolegai liks daugiau pamokų...

Daugelis vaikų jau nebežino, kas yra pagarba mokytojui, o tuo pačiu ir tėvams. Trumparegiška „politika“, o gal vaikai šioje situacijoje rūpi mažiausiai? Kas negerbia mokytojo, negerbs ir savo tėvų, vėliau – žmonos, vyro...

Nesaugu visuomenėje, kurioje nebelieka pagarbos. Mūsų laikų mokytojas jau nebėra vienintelis žinių šaltinis, nebėra jis ir kuo nors „viršesnis“ ar kultūringesnis už kitus visuomenės narius. Tačiau pagarba žmogui, turinčiam ne tik dalyko, bet ir pedagoginių bei psichologinių žinių (o dažnai ir sukauptos patirties, jei nedrąsu tai vadinti išmintimi) bet kurioje visuomenėje turi išlikti.

Deja, pastebima kita tendencija – atimti iš mokytojo ne tik žmogiškas teises, bet ir orumą. Ar norime, kad mokykloje šliaužiotų įbauginti, už duonos kąsnį parsiduodantys vergiškos sielos žmonės? Kokią visuomenę jie galėtų išauginti?

Prisiminiau Aldonos Liobytės dramą vaikams „Kuršiukas“. Yra tokia scena, kur mokytojas klausia sultoniuko, kiek bus du kart du. Sultoniukas nė nemirktelėjęs atsako: „Penki“. „Taip, Jūsų kilnybe, visai teisingai“, – žemai lankstosi samdytas mokytojas.

Pamintos ne tik teisės

Taigi, mokinys visuomet teisus. Juolab jo tėveliai. Jei paglostytum pradinukui galvelę, būtum apkaltintas pedofilija. Jei neapdairiai paliktum paauglį po pamokų, būtum apkaltintas priekabiavimu ir, ko gero, teismams neišsimokėtum...

Mokytojas per pamokas filmuojamas, įrašinėjamas, aptarinėjamas... Tad ar begali būti pavojingesnė sveikatai profesija? Teko girdėti, kad kai kuriose mokyklose kuriamos emocinio palaikymo grupės mokytojams. Kol mokytojų teisės ginamos tik formaliai, belieka kurti patiems „gelbėjimosi“ strategijas...

Ko gero, naujajai vyriausybei švietimo srityje reikėtų pradėti nuo adekvačių santykių mokymosi procese atstatymo. Mokymo programa turėtų glaudžiai sietis su auklėjimu, mokinio teisės visų pirma turėtų atsiremti į jo pareigas, už kurių nevykdymą atsako tėveliai (daugelyje Europos Sąjungos šalių tai savaime suprantamas dalykas), mokytojo teisės neturėtų būti menkesnės už jo ugdytinio...

Rašydama šiuos „postulatus“ galvoju, kad šiuo metu gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje. Tad pirmas uždavinys – sustatyti (ar atstatyti) viską į savo vietas. Tada nereikėtų sukti galvos, kaip motyvuoti jaunimą, kad rinktųsi pedagogo profesiją. Kaip pritraukti gabius, kūrybingus žmones rinktis mokytojo kelią ir... duoną.

Leiskit mokytojui kvėpuoti! Tai yra pirmoji kūrybiško darbo sąlyga. O kūrybiškas darbas (jei netrukdoma jo dirbti) – pats didžiausias atlygis pašaukimo vedamam žmogui...

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.