Draugystė per atstumą
Pradėsiu nuo to, kad mūsų draugystė buvo per atstumą – mylimasis gyveno Kaune, aš – Vilniuje. Susitikdavome tik savaitgaliais. Kartu švęsdavome visas šventes, atostogaudavome. Su Rimu turėjome daug bendro. Sutapo mūsų pomėgiai, mūsų požiūris į gyvenimą, santykius. Kartu praleistas laikas buvo neįkainojamas.
Jis netgi kurpė planus pakeisti darbą ir persikelti gyventi į Vilnių, nes man gyvenimas laikinojoje sostinėje neatrodė labai perspektyvus. Tačiau tokios pačios nuomonės buvo ir mano išrinktasis, todėl didelių diskusijų nekilo. Beliko mano meilei naujame mieste susirasti patrauklų darbą.
Kol vyko paieškos (tik po to paaiškėjo, kodėl jos vyko taip lėtai), mes ir toliau draugavome per atstumą ir vienas pas kitą atvažiuodavome savaitgaliais.
Vienodi mylimųjų telefonai
Vieną savaitgalį mūsų kauniečiai draugai pakvietė į gimtadienį. Vakarėlis vyko pas bičiulius daugiabutyje, tačiau tai puikios nuotaikos ir linksmybių nė kiek negadino.
Nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę, jei mes su Rimu nebūtume atsitiktinai sudėję savo telefonus vieną šalia kito. Jie buvo identiški (nemelavau rašydama apie panašų mūsų skonį). Per atokvėpio nuo šokių minutėlę nusprendžiau pasidalinti savo smagia akimirka socialiniame tinkle. Spustelėjau „Facebook“ žinutes ir visiškai to nenorėdama pamačiau neperskaitytą žinutę, skirtą mano vaikinui...
Ją rašė nepažįstama mergina. Kaip pasiilgo ir kaip norėtų praleisti savaitgalį. Akimirką netgi pamaniau, kad panelė tiesiog sumaišė adresatus. Bet po sekundės akis užkliuvo už Rimo nuotraukos ir jo siųstų žinučių. Viskas pasidarė aišku. Kaune jis turėjo kitą.
Muzika mano ausyse užtilo dėl sukilusio kraujospūdžio – girdėjau tik savo širdies tvinksnius. Vaizdą užliejo ašaros. Mečiau telefoną ir išbėgau į laiptinę. Iš paskos atskubėjo bičiulės. Gimtadienis buvo sugadintas.
Pasitikėti nebegalėjo
Kaip ir mūsų santykiai. Nors jis prisiekinėjo, kad mergina buvo tik laikina pramoga, buvo sunku susitaikyti su apgavyste. Galbūt ji ir po mano „praregėjimo“ nežinojo apie mano egzistavimą. Nežinau, kaip ir kada jis nutraukė su ja ryšį, tačiau pažadėjo, kad tai padarė. Beliko pasitikėti jo žodžiu, kuris man nieko nebereiškė.
Po to įvykio dar kurį laiką bandėme atkurti santykius, tačiau aš juo nebegalėjau pasitikėti. Išsivystė paranoja. Jei jis sakydavo, kad vakarieniauja su mama, žaidžia krepšinį ar eina miegoti, mintyse įsivaizduodavau, kaip galbūt leidžia laiką su kita. Kai būdavome kartu ir jam suvibruodavo telefonas, širdis nukrisdavo į kulnus iš baimės: „Gal tai kokia mergina?“
Mūsų draugystė nutrūko. Vilniuje netrukus susipažinau su dabartiniu savo vyru, kuris padėjo man užgydyti sielos žaizdas. Esu be galo laiminga, mylinti ir mylima. Tik su jo pagalba vėl išmokau pasitikėti žmonėmis.
Iš bendrų draugų žinau, kad mano buvęs vaikinas iki šiol mėgaujasi viengungyste ir gyvena kažkur užsienyje. Laimei, tos kelios nekaltos žinutės atvėrė man akis. Parodė mano mylimojo tikrąjį veidą ir „rimtus“ ketinimus kurti šeimą.
Šis pasakojimas dalyvauja „Bendraukime“ konkurse „Įvykis, visiems laikams pakeitęs mūsų santykius“.
Jūsų istorijos laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Geriausios istorijos bus apdovanotos vertingais prizais!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
