Man teko atsisakyti vienos savo svajonės, kad galėčiau įgyvendinti kitą. Deja, abiejų savo gyvenime turėti negalėjau...
Laukė šeimos pagausėjimo
Prieš 15 metų sutikau savo gyvenimo meilę Tomą. Tai buvo mano svajonių vyras. Be galo jį mylėjau. Neabejoju, kad ir jis taip pat stipriai mylėjo mane. Draugavome apie trejus metus. Svajojome apie didelę šeimą. Planavome turėti bent tris vaikus.
Tačiau mūsų vaikeliai pilvelyje ilgai neužsibūdavo. Vis mane palikdavo... Tomas pradėjo išgėrinėti. Aš pradėjau depresuoti, užsidariau savyje. Skaudžiai išgyvenome šeimos netektis abu.
Vieną vakarą, kai mylimasis savo liūdesio buvo išėjęs į miestą skandinti su draugais, parašiau žinutę savo buvusiam draugui. Galbūt norėjosi pasiguosti, gal užsimiršti nuo skaudžių išgyvenimų ir nevilties, gal tiesiog prasiblaškyti.
Romano pasekmės
Netrukus mes slapčia pradėjome susitikinėti. Jau per pirmą pasimatymą užmezgėme toli gražu ne platoniškus santykius. Smerkiau save dėl to, negalėjau sau atleisti, tačiau negalėjau liautis.
Neketinau palikti Tomo, nenorėjau jo įskaudinti, todėl kruopščiai slėpiau savo slaptą romaną.
Dėl patirtų išgyvenimų netgi pradėjau lankytis pas psichologą. Pasak jo, toks mano elgesys – elementarus nesąmoningas siekis pakeisti partnerį, su kuriuo galėčiau pastoti. Po mėnesio pajutau rytinį pykinimą... Aš laukiausi!
Tiksliai žinojau, kad ne nuo Tomo, nes su juo pastarąjį mėnesį net nebuvome suartėję. Tai buvo ne jo vaikas.
Sprendimą priimti buvo beprotiškai skaudu. Turėjau atsisakyti vienos savo meilės, kad galėčiau turėti kitą. To vaikelio aš labai ilgai laukiau. Tikėjau, jog jam pavyks. Apgaudinėti savo žmogaus ilgiau negalėjau. Juo labiau kad mane rimtai surietė rytiniai pykinimai.
Skaudus išsiskyrimas
Vieną rytą vonioje kankinausi ilgai. Man išėjus Tomas metė repliką, kad pastaruoju metu aš rytais dažnai negaluoju. Tuo metu jis pusryčiavo, gėrė kavą, valgė sumuštinį ir įtartinai į mane šnairavo.
Nusprendžiau nebedelsti ir iškloti jam visą tiesą.
Kas tuo metu dėjosi jo širdyje, sunku net įsivaizduoti. Vis dar matau, kaip jis priblokštas sėdi prie stalo nuleidęs galvą.
Tomas atrodė sugniuždytas, pažemintas, įskaudintas, išduotas. Klaupiausi jam ant kelių, šluosčiau ašaromis jam rankas ir prašiau suprasti...
Bet aš pasirinkau turėti vaiką, ne vyrą.
Dukrą auginau viena. Šiandien ji jau lanko mokyklą. Yra be galo gabi ir protinga. Deja, su jos tėvu mūsų santykiai nesusiklostė. Slaptas romanas baigėsi su žinia apie mano nėštumą. Jis tuo metu nenorėjo rimtų įsipareigojimų. pažadėjo padėti, bet tai ir liko tik pažadais. Šiaip ar taip, mums vis tiek nieko nebūtų išėję.
Su vaikeliu išvykau gyventi į užsienį. Norėjau būti kuo toliau nuo bendrų draugų, nuo Tomo ir jo skausmo.
Tačiau kiekvieną kartą žiūrėdama savo dukrai į akis dėkoju likimui, kad man ją atsiuntė. Nors šiuo atveju tikiu, kad pati tapau savo likimo kalve. Kas žino, kaip gyvenčiau dabar, jei ne tas trumpas romanas, visiškai pakeitęs mūsų visų likimus.
Šis pasakojimas dalyvauja „Bendraukime“ konkursas-ivykis-visiems-laikams-pakeites-musu-santykius.htm"="">konkursas-ivykis-visiems-laikams-pakeites-musu-santykius.htm"" target="_blank">konkurse „Įvykis, visiems laikams pakeitęs mūsų santykius“.
Jūsų istorijos laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Geriausios istorijos bus apdovanotos vertingais prizais!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
