Štai su tokiu reketininku aš susidūriau ir praėjusią savaitę. Atvažiaviau automobiliu iki artimiausios rajono parduotuvės. Žinia, su stovėjimo vietomis vietiniams gyventojams striuka, todėl net vidurdienį stovėjimo aukštelė kone prigrūsta automobilių ir pasistatyti paprasčiausiems klientams jų nėra kur. Tačiau rajone savos taisyklės, nėra laisvos vietos – statai ties geltona linija. Visi čia taip daro, o kur dingsi?
Taigi, pasistačiau automobilį ir nubėgau nusipirkti cigarečių. Grįžtu atgal, o štai prie jo jau stovi šitas smarvės skleidėjas ir pasiėmęs aptrintą mobilųjį fotografuoja. „Nesupratau?!“, – riktelėjau supykęs. Šis tik krūptelėjo, žengtelėjo porą žingsnių atgal ir įsistebeilyjo.
„Ką tu čia darai?“, – piktai perklausiau.
„O čia, žinok, negalima statyti mašinų“, – veldamas liežuvį prakalbo benamis.
Visiškai pasiutau. Visi stato čia automobilius, o kažkoks bomžas man aiškina, ko aš negaliu daryti ir dar grasina mane policijai paskųsti!
„Duosi penkis eurukus, tylėsiu kaip žemė“, – susvirduliavo jis. Lyg ir persižegnojo...
Na, dar gražiau! Negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu. Penki euriukai ir jis manęs neskųs?!
„Eik tu velniop, senas kvaily“, – tik tiek iš pykčio sugebėjau iškošti per dantis. Sėdęs į automobilį, trinktelėjau durelėmis ir išvažiavau.
Taip ir nežinau, ar tas stuobrys kažkam nusiuntė mano automobilio nuotrauką. Kita vertus, kam jis nusiųs, internetas gi kainuoja, o tuos penkis eurus tikrai būtų greičau pragėręs nei internetu pasinaudojęs.
Vieno dalyko tik niekada negalėsiu pamiršti – visą laiką stovėdamas prieš tą benamį ir ant jo pykdamas galvojau, o jei jį papurtyčiau, gal jis susivoktų ir, nesąmonėm neužsiiminėjęs, pagaliau eitų nusiprausti ir kažką naudingo aswednuveiktų. Iki šiol skendžiu apmąstymuose... Kaip jau minėjau, viena vertus, nekenčiu tų atmatų, kita vertus, o ką galima padaryti, kad jų likimai pasikeistų?