Gali jos būti kiek panašios, bet vienetinės. Nes žmogus vis tiek yra savojo likimo kalvis. Noriu pasidalinti savo gyvenimo istorija. Tai – pirmoji pasakojimo dalis.
Išsaugojo lietuvišką pavardę
Tai pradėsiu nuo savo atsiradimo. Mano tėvai susipažino Kaune, mano mamos tėvai – taip pat, nors ir kilę iš kitų vietų. Senelis iš Ukrainos, senelė – iš Baltarusijos. Senelis ukrainietis, senelė rusė. Mama ir jos sesuo pasirinko senelio tautybę. Kaip ir aš pasirinkau savo tėvo – lietuvės.
Nors tėvas manęs neaugino, senelis man nuolat sakydavo, kad gali suteikti savo pavardę, bet kai man buvo 14 metų, jis pasididžiuodamas sakė, kad gerai pasielgiau pasilikusi savo lietuvišką pavardę. „Ji tau pravers, nes tu gimei ir, manau, toliau gyvensi Lietuvoje“, – sakė senelis.
Kaip jis sakė, taip ir nutiko. Gyvenu Lietuvoje. Ir čia mano namai.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Kaip man bebuvo gera augti mamos šeimoje, bet visada mane traukė mano tėčio šaknys. Tačiau esu krikštyta rusų cerkvėje. Mane senelio sesuo mažą nuvežė į cerkvę ir pakrikštijo. Ir nesigailiu. Man ji turbūt davė tokį pirminį tikėjimą, kad būdama 8-erių aš pradėjau jausti, kad šioje žemėje esu ne viena, kad man kažkas visada padeda ar palaiko.
Prisimenu, kaip mane kiemo draugės vesdavosi į katalikų bažnyčias, kurios atrodė kaip stebuklas. Ten stebuklingai gerai jaučiuosi ir dabar, todėl dažnai lankausi iki šiol.
Rūpinosi seneliai
Mes pas tetą vasaromis važiuodavome atostogų. Praleisdavome pas ją po mėnesį, kartais po du. Ji vaikų neturėjo, todėl mūsų su pusbroliais laukdavo su didele meile. Ir taip vos ne dešimt vasarų.
Susiję straipsniai
Smagu prisiminti, kaip tais laikais pas ją visko buvo, nors ji buvo labai tikinti ir kukli moteriškė. Jos tyras tikėjimas buvo per didelis. Nors jos praeitis buvo sunki, ji napasidavė ir atrado tikėjime prasmę, iš naujo pradėjo gyventi ir palaikyti kitus. Jaučiu, ji man tą stiprų tikėjimą perdavė tuo metu, kai pas ją viešėjau vasaromis.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Man pas senelius nieko netrūko, jie nieko negailėjo, buvo manimi patenkinti. Aplinkiniai stebėjosi, kaip seneliai, vis dar dirbdami, mane augino ir visur viską spėdavo. Buvau švari, tvarkinga ir prižiūrėta.
Mama rišdavo prie kėdės
Nors kai man buvo dveji metai, apie mane rašė laikraštyje, kad mama mažos neprižiūri, o pririšusi prie stalo kojelės išeidavo su draugėmis linksmintis. Apie tai man papasakojo teta, kuri saugojo tą laikraštį apie 10 metų, kad galėtų parodyti kai paaugsiu.
Kaip atsiradau pas senelius? Mane pas juos atnešė mama ir maldavo pasirūpinti keletą dienų. Atnešė, pasodino ant kilimo ir dingo. Tuo metu buvau vos pusantrų metų.
Atsisėdo seneliai po kelių dienų prie stalo ir nusprendė mane auginti. „Kaip mes galim atiduoti savo vaiką, savo kraują?“ – sakė jie.
Susiję straipsniai
Po to su mama matėmės retai. Kai buvau 8-erių, bandė mane auginti. Tai truko gal pusę metų. Taip jau išėjo, kad aš pati grįžau pas senelius.
Kai sulaukiau 15-kos, ji gyveno tame pačiame mieste, nuomojosi butą, turėjo savo verslą – siuvo džinsus. Neblogai uždirbdavo, padėjo seneliams mane išlaikyti, kartais duodavo pinigų. Bet tarp mūsų bendravimas nebuvo šiltas, vadinau ją vardu.
Tačiau aš ant jos nepykstu. Seniai atleidau. Ir ji jau seniai mirusi, daugiau nei prieš 20 metų. Iškeliavo nesulaikusi net 50-ies... Nors mama manęs neaugino, bet visada jos ilgėjausi.
Negaliu jos kaltinti, ji pati pasirinko tokį gyvenimą. Man pasisekė, kad mane užaugino jos tėvai. Tik buvo įdomu, ką veikė mano biologinis tėvas, su kuriuo mama išsiskyrė kai buvau visai mažytė.