Deja, turėsiu jus nuvilti, nesu viena iš šių merginų. Esu protinga ir išdidi – viską galiu pasiekti pati. Niekada nesižavėjau lengvu grobiu, per daug nuobodu.
Esu jauna, vos sulaukusi pilnametystės, tačiau gyvenime esu daug ką patyrusi. Kaip ir dauguma, pabaigusi mokyklą neapsisprendžiau kur norėčiau studijuoti, todėl mano išeitis buvo trumpos metų laiko atostogos, kurios turėjo man padėti išsirinkti specialybę.
Fabrike nepatiko
Pirma stotelė buvo Anglija, norėjau užsidirbti pinigų studijoms, tačiau gyvenimas saloje netruko net dviejų mėnesių. Darbas fabrike buvo sunkus ir varginantis, pradėjau suvokti, koks svarbus yra mokslas. Supratau, jog norėdama gerai gyventi ir nedirbti Anglijos fabrike kaip dauguma emigrantų, privalau nuspręsti, kokioje srityje galėčiau save atskleisti geriausiai.
Anglijoje viską mečiau ir išvykau trims mėnesiams padirbti į JAV. Išsipildė mano svajonė aplankyti Ameriką, joje pagyventi ir dar pakeliauti. Atrodė, geriau ir negali būti, tačiau toks darbas man taip pat nebuvo prie širdies.
Susiję straipsniai
Po trijų mėnesių, praleistų Amerikoje, teko sukti galvą, ką norėčiau daryti toliau. Vėl praleisti šiame žemyne tris mėnesius ir dirbti aukle manęs nežavėjo. Kaip ir visada, nugalėjo mano spontaniškumas.
Staigiai nusipirkau lėktuvo bilietą į Didžiąją Britaniją ir išsinuomojus būstą laukiau dienos, kada galėsiu viską pabandyti iš naujo. Tikėjausi susirasti geresnį darbą nei fabrike ir pagyventi šioje šalyje pusę metų.
Direktoriaus padėjėja
Po dviejų savaičių man nusišypsojo laimė. Išsišiepusi iki ausų keliavau į darbo pokalbį. Pačiai buvo keista, jog gavau administratorės darbą didelėje tarptautinėje įmonėje. Pripažinsiu, jog šį darbą gavau tik dėl savo gražios išvaizdos ir gerų anglų kalbos žinių, nes dar neturėjau aukštojo išsilavinimo.
Darbas buvo sunkus, buvau administratore trijose įmonėse, taip pat direktoriaus padėjėja. Kartais dirbdavau po 14 valandų per dieną, tiek darbe tiek namuose. Turėjau laisvus tik savaitgalius, per kuriuos turėdavau rašyti įvairius straipsnius apie verslą ir ieškoti kompanijoms naujų darbuotojų.
"123rf" asociatyvioji nuotr.
Atlikau trijų žmonių darbą, tačiau už tą patį varganą anglišką minimumą. Norėjau įtikti, būti idealia darbuotoja, padaryti viską, ką liepia ir dar daugiau, todėl anglams buvau tiesiog patogus variantas. Man rūpėjo tik išlaikyti administratorės darbą ir įrodyti, jog esu jo verta, nes žinojau, jog geresnio darbo be specialybės negausiu.
Tačiau kuo toliau, tuo darėsi sunkiau dirbti. Ne gana to, teko susidurti su labai įkyriu veikėju, kitos kompanijos savininku. Kiekvieną mielą dieną jis prie manęs lįsdavo, sekė pasakas, žadėjo įvairiausius dalykus. Maldavo, jog pereičiau dirbti į jo kompaniją ir būčiau jo admistratorė ir padėjėja, tačiau aš nesutikau.
Įkyrus gerbėjas nedavė ramybės
Tuomet ponas savininkas pasiūlė man tapti jo kompanijos bendrasavininke... Prašė, kad kraustyčiausi gyventi pas jį į butą miesto centre, žadėjo, jog vešis mane atostogauti kiekvieną mėnesį,j eigu tik sutiksiu dirbti su juo.
Nesu naivi lietuvaitė ir manęs tokios pasakos niekada nedomino ir nedomins. Britas puikiai žinojo, jog turiu širdies draugą ir nesiruošiu nieko savo gyvenime keisti, tačiau jis kasdien kartodavo, jog galėčiau turėti daug geresnį gyvenimą.
Kiekviena darbo dieną jis pas mane eidavo ir prašydavo, jog sutikčiau su jo pasiūlymu. Laikui bėgant tai mane pradėjo ne juokais erzinti, kad nepažįstamasis nesupranta žodžio ne. Jis klausinėdavo apie mano asmeninį gyvenimą, norėjo viską apie mane žinoti, žadėjo, jog nupirks man butą, būsiu jo kompanijos bendrasavininkė ir turėsiu idealų gyvenimą.
Turbūt esu per daug išdidi ir gerai išauklėta, jog galėčiau pagalvoti apie sutikimą. Kartojau šiam veikėjui ištisas dienas – nebūsiu jo bet kokia kaina, nes turiu mylimąjį, žmogų kuris man yra brangiausias pasaulyje ir manęs daugiau niekas nedomina. Neįdomūs man jo butai, kompanijos ir atostogos. Juk viską galiu pasiekti pati, galiu tai pasiekti kartu su savo mylimu žmogumi ir nesiruošiu žaisti kažkokių keistų žaidimų.
Ponui direktoriui pasiūliau susirasti kitą merginą, kurią domintų jo bilietas į nerūpestingą ir idealų gyvenimą, nes manęs niekada tokie dalykai nedomino.
Pradėjusi dirbti kompanijoje nesitikėjau, jog gali atsirasti tokių keistų žmonių. Niekada nesižavėjau šia persona, neparodžiau didesnio dėmesio nei kitiems darbuotojams, elgiausi taip pat kaip su visais. Kaip žmogui galėjo kilti tokios mintys? Juo labiau, kad pastoviai visko atsisakydavau, nesutikau su juo niekur eiti, net nenorėdavau bendrauti, sakydavau, kad esu užsiėmusi.
Atleido, nes ne anglė
Savaitgaliais skambindavo į mano asmeninį telefoną ir kviesdavo susitikti. Svarsčiau apie išėjimą iš darbo, nes nebegalėjau pakęsti šio veikėjo, tačiau vieną dieną sulaukiau pokalbio su savo vadove. Mane atleido iš darbo. Be jokios priežasties. Už tai, kad nesu anglė. Kompanija nenori, kad jai dirbčiau, nes esu kitatautė. Skamba išties juokingai, tačiau tai nebuvo tikroji atleidimo priežastis.
Po atleidimo iš darbo iš karto prisistatė ponas direktorius ir paskutinį kartą man pasiūlė dirbti su juo. Atsakiusi, jog už jokius pinigus nesutiksiu su jo pasiūlymu, manęs vos nepasiuntė ant trijų raidžių ir pasakė, kad tuomet nedirbsiu niekur.
Praėjus porai savaičių sulaukiau brito skambučių ir prašymo gerai pagalvoti apie jo pasiūlymą. Išdėjusi jam viską, ką apie jį galvoju, užblokavau veikėjo numerį.
Išvada tokia, kad britai, kaip ir dauguma kitų kitataučių į Rytų Europos valstybių merginas žiūri kaip į prekes. Tikisi, jog pirštu ir visos merginos kris jiems po kojoms. Iš tiesų, kaltos ir pačios merginos, nes save nupigina, pateikia kaip prekę. Nori gero gyvenimo už nieką.
Mielosios, supraskit, taip nebūna. Pats laikas pamiršti pasakas, pasiraitoti rankoves ir pačioms kibti į darbus, nes tik pačios galite pasiekti viską, ko norite. Lengvų kelių nebuvo ir nebus, geras gyvenimas reikalauja sunkaus darbo.
Man asmeniškai tai buvo tik dar viena gyvenimo pamoka, iš kurios dabar galiu tik pasijuokti ir toliau sau laimingai gyventi bei siekti savo norų pati.