Bjauru, jei jas sugadina nepažįstamieji, tolimi giminaičiai, bet bjauriausia, kai šventę sugadina artimiausi žmonės. Prisižiūri ir paskui galvoji: „Neduok Dieve man taip...“
Spektaklis prasidėjo bažnyčioje
Ne per seniausiai svečio teisėmis dalyvavau studijų draugės vestuvėse. To, ką teko pamatyti, ilgai nepamiršiu. Spektaklis prasidėjo jau bažnyčioje. Per iškilmingą sutuoktuvių ceremoniją, kai kalbėjo kunigas, išgirdau keistus garsus. Paskui supratau, kad kažkas garsiai, net pasisriūbaudamas, verkia.
Galų gale ji įsiverkė taip, kad užgožė kunigo žodžius. Santuokos ceremoniją teko trumpam nutraukti. Jaunavedžiai laukė, kunigas laukė, kol garsiai sriūbaujančią moteriškę vidury ceremonijos išvedė į lauką. Tik tada buvo galimą tęsti.
Nustebau, nes tokios reakcijos ir tokio graudulio per vestuves dar nebuvau mačiusi. Žinoma, tai jautrus ir ašaras spaudžiantis momentas, bet gi ne iki tokio laipsnio!
Neprileido prie jaunikio
Tik tada, kai atėjo laikas bendrai fotografijai, supratau – ta kruvinom ašaromis raudojusi moteris yra dabartinė mano draugės anyta.
Kai buvo ruošiamasi fotografuotis, atsistojau ant bažnyčios laiptų greta jaunikio (tikrai nesitaikiau prie jo įsitaisyti, tai įvyko visiškai atsitiktinai) ir pajutau, kaip kažkas mane grubiai už alkūnės tempia šalin. Tai buvo ceremoniją sutrukdžiusi moteris. Ji buvo įsiutusi, tarsi nežinia kaip įžeista.
„Per vestuves jaunikio motina turi stovėti sūnui iš dešinės!“ – sušnypštė ji man. – Daugiau pagarbos!“.
Savaime suprantama, atsiprašiau ir palipau kelis laiptelius žemyn. Esu tik paprastas svetys, tai ne mano šventė ir man vienodai rodo, kurioje vietoje aš stovėsiu ir būsiu įamžinta. Be to, kas aš tokia, kad laužyčiau svetimos šeimos tradicijas?
Bet tonas, kuriuo man į veidą išspjovė tuos žodžius ir grubus tempimas laiptais žemyn privertė pasijusti labai nejaukiai.
Įžeidinėjo nuotaką
Toliau buvo dar gražiau. Tostas, kurį ši moteris rėžė per iškilmingus pietus, tai buvo kažkas! Pakviesta pasisakyti ji atsistojo ir laikydama taurę prabilo... Visa kalba sukosi apie tai, koks nuostabus yra sūnus, kurį ji išaugino ir išauklėjo ir kaip pasisekė paprastai mergaitei iš provincijos, patekus į jų šeimą.
Paskui ji prakalbo apie pinigus. Išvardino viską – tiek ir tiek jie prisidėję prie vestuvių, tiek davę būstui įsirengti... Bet pati paskutinė frazė tai užmušė vietoje.
„Aš įdėmiai žiūrėjau, bet pilvuko pas jaunąją dar nepamačiau ir žinau, kad jie naudoja apsisaugojimo priemones (garsus juokas)! Tegul taip ir būna! Jei susilauksit anūkų, aš neketinu prižiūrėti, esu dar per jauna!“ – pareiškė naujai iškepta anyta ir tik tada juokdamasi atsisėdo.
Jei tai turėjo būti pašmaikštavimas, jis tikrai nebuvo nei šmaikštus, nei linksmas. Buvo nejauku.
Ne tik jaunoji sėdėjo raudona. Kai kurie svečiai taip pat neturėjo kur dėti akių iš gėdos.
Prikišo nekaltybę
Ir jos sūnus, ir nuotaka vos ne su ašaromis akyse prašė ponią pasilikti šiek tiek ilgiau, šventė dar nesibaigė, o ta atsikalbinėjo: „Ne, pavargau, spaudimas šokinėja, namie palikau vaistus“.
Pagaliau atsirado moteris, kuri pasiūlė savo turimų kraujospūdį mažinančių vaistų. Tada pagaliau svečiai išėjo į kiemą ir mes galėjome paleisti žibintus.
Šventei įsisiūbavus anyta lyg ir apsiramino. Linksminosi kartu su visais, o pačioje pabaigoje vėl sugebėjo iškrėsti pokštą.
Atsisveikindama su ilsėtis susiruošusiais jaunavedžiais garsiai pareiškė: „Tiek prisišokę ramiai šiąnakt miegosite. Gerai pagalvojus, ko jums jaudintis, kas šiais laikais laukia iki vestuvių? Niekas!“
Čia tai buvo viršūnė! Dalyvavau ne vienose vestuvėse, bet nė karto negirdėjau, kad kas nors užsimintų apie jaunosios nekaltybę! Juk ne viduramžiai.
Žodžiu, anytos išsišokimai sugadino vestuves. Kiek paskui apie tai galvojau, beveik neprisiminiau nei jaunikio, nei nuotakos, o štai anytos išsidirbinėjimą vargu ar pamiršiu.
Jei ta ponia sąmoningai siekė sugadinti šventę, ką gi. Jai pavyko... Tik mane kankina vienas klausimas – kaip reikia pavydėti sūnaus, kad to norėtum?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
