Taip ir norisi paklausti, tai koks prestižas, garbė ar šaunumas būti paskutiniam? Sutinku, tai sunkus klausimas, bet jis yra esminis, jei norime suprasti, kodėl Europos akyse ir visose statistikose velkamės gale.
Taigi, savo kaime mes labai sau faini, vietiniai mus myli, mes savi ir geresnių už mus nėra... Tai ir yra liūdniausia. Kad šaunesnio vyro už storžievį Joną mūsų kaime nėra. Pas mus jis ir muzikantas geras, ir meru dėl to jį renkam, savas žmogus, žodžiu...
Tokių pavyzdžių pilna, todėl tai matydami jauni žmonės trokšta bėgt iš čia, tiesiog emigruoti. Jie mato aplinkui „lūzerius“, nelaimingus žmones, nors tie užsidėję kaukes visaip stengiasi sukurti laimingųjų įvaizdį.
Būti laimingu nėra lengva, kai esi paskutinis. Bet juk taip norisi... Tada belieka imituoti, tai dabar vadinama „feiku“, bet tai visada atskirsi. Jei dar vietinius ir apgausi, pasaulyje tai nepraeis. Taigi, taip ir yra, kad esame verti to, ką turim.
Kokios to priežastys? Pabandysiu trumpai paaiškinti. Dar visai neseniai mūsų mažos tautos žiedą, elitą, kūrybiškiausius talentus naikino, trėmė, visaip žlugdė. Jo faktiškai neliko.
O likusieji su savo stačiokiškumu ėmė lįsti visur - į sceną, valdžią, televiziją. Pastaruosius 25 metus jie formavo visą mūsų popkultūrą, todėl Europoje esam atsilikėliai, nors ir kaip tai stengiamės maskuoti.
Patys žinom, kuo garsėjam. Gal ir nieko tame baisiai gėdingo nebūtų, jeigu sugebėtume tai patys sau pripažinti. To visiems ir palinkėčiau, nepataikaukim prastam skoniui, siekim taurių idealų.
Marijus Sagulinas
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
