Su savo draugu kartu gyvename jau trejus metus, ir iš pradžių viskas buvo puiku: romantiški pasinaktinėjimai balkone, su vyno taure, ir ilgi pašnekesiai apie nieką. Vakarėliai su draugais, spontaniškos išvykos į miestą ir mielos staigmenos. Taip buvo pirmuosius metus, kai tik pradėjome kartu gyventi.
Paskui atslinko įprasta rutina, bet jai buvau pasiruošusi. Priėmiau tai ramiai. Žinojau, kad ateis laikas, kai pradėsim ginčytis, kuriam šiandien plauti indus ar nešti šiukšles. Medaus mėnuo negali tęstis amžinai. Svarbiausia, kad mylėtume vienas kitą.
Baigiantis antriesiems gyvenimo kartu metams pradėjau pastebėti nerimą keliančius ženklus. Jis vis ilgiau užtrukdavo darbe, kai bandydavau prisiskambinti, atmesdavo mano skambutį, o paskui teisindavosi – aš gi dirbau, vairavau, užstrigau kamštyje... ,
Paskui prasidėjo darbai šeštadieniais ir kartais net sekmadienį. Išvažiuodavo anksti ryte, grįždavo vėlai vakare. Pasidarė nešnekus, nervingas. Žodžiu, man į galvą pradėjo lįsti nemalonios mintys apie tai, ar tikrai esu tokia vienintelė, kaip jis man visą laiką sako.
Privertė jaustis kalta
Kadangi nemėgstu tempti gumos ir nenorėjau būti kilimėlis į kurį valosi kojas, tiesiai šviesiai jo apie tai paklausiau.
Ir tada jis pratrūko. Dar niekada negirdėjau savo mylimojo šitaip staugiančio. Tikriausiai mūsų konflikto liudininkais tapo visi artimiausi kaimynai. Jis rėkė, kad stengiasi dėl mudviejų ateities ir nori kiek galima daugiau uždirbti. Klykė, kad aš nesuprantu, kaip jam sunku leisti savaitgalius ir viršvalandžius darbe, o ne namuose ant sofos. Rėkė, kad aš nevertinu nei jo paties, nei jo pastangų, nepastebiu koks jis pavargęs ir nusikalęs. Sakė, kad skaudu, kai aš lakstau su draugėmis po miestą, o jis aria už du ir dar sulaukia tokių pareiškimų iš mano pusės.
Po konflikto pasijutau siaubingai kalta. Buvau pasiruošusi lėkti pas jį kaip šuniukas, vos pamačiusi, kad jam ko nors reikia. Patarnaudavau ir šokinėjau aplink. Pamiršau drauges ir linksmybes. Stengiausi užgniaužti susierzinimą dėl to, kad ir vėl teks šeštadienį tūnoti vienai. Jis pykdavo, jei grįžęs po darbo nerasdavo manęs namuose, ištikimai jo laukiančios. Tai priimdavo kaip dar vieną požymį, kad jo nevertinu.
Galų gale vienintele pramoga man liko socialiniai tinklai. Kad nekiltų pagunda praleisti juose visą įmanomą laiką, net atsijungiau internetą telefone, kitaip būčiau visai atsiskyrusi nuo realybės. Virtualioje erdvėje praleisdavau po kelias valandas kasdien, net nepastebėdama, kur gi dingsta laikas. Regis, va, tik grįžau iš darbo, apsitvarkiau, pagaminau vakarienę, prisėdau prie kompiuterio, o jau pusė dešimtos...
Pradėjau įdėmiai stebėti nepažįstamų žmonių keliamas fotografijas ir įsitraukiau. Mačiau, kaip jie linksminasi, atostogauja, leidžia laiką su vaikais, keliauja. Tai buvo skausminga. Atrodė, kad visi aplink mane gyvena kur kas linksmiau, gražiau ir prasmingiau nei aš.
Mano vaikinas visą gyvenimą buvo nusistatęs prieš socialinius tinklus, neturi feisbuko paskyros, o pamatęs mane prie kompiuterio dažnokai traukdavo per dantį, esą jau darausi priklausoma nuo interneto. Tokiais momentais aš vos ne vos užgniauždavau norą išrėkti jam į akis: jei jis dažniau būtų namuose, ar nekeltų bangų man išėjus pasilinksminti, man nereikėtų rūgti prie kompiuterio.
Feisbukas atvėrė akis
Galop mano pilkame gyvenime beliko vien tik darbas, namai ir feisbukas. Nežinojau, kad būtent feisbukas ir atvers man akis.
Vieną šeštadienio popietę prisėdusi prie kompiuterio ir vėl panirusi į savotišką meditaciją pamačiau tik iš socialinių tinklų pažįstamos merginos įkeltą fotografiją, ir mane net supykino.
Graži liekna šviesiaplaukė mergina plačiai šypsojosi Trakų pilies fone per liemenį apsikabinusi... mano vaikiną, o virš fotografijos puikavosi užrašas „tokia ir tokia jaučiasi laiminga su savo meile“ ir, aišku, daugybė kvailų rožinių širdučių...
Negaliu apsakyti, ką tada pajutau. Tai negalėjo būti sena fotografija, nes nuo mūsų pažinties dienos mano vaikinas gerokai pasikeitė – suvyriškėjo, nusiskuto barzdą, pakeitė šukuoseną, o prieš mėnesį pasidarė ant dilbio tatuiruotę, kurią dabar puikiausiai mačiau fotografijoje.
Aišku, visų pirma aš apsižliumbiau. Žiūrėjau į tą nuotrauką, kur jie abu tokie laimingi, ir blioviau balsu. Paskui įkaliau pusę stiklinės brendžiuko ir sugebėjau suimti save į rankas.
Supratau, kad giliai pasąmonėje netikėjau nė vienu jo žodžiu. Nujaučiau, kad jis mane apgaudinėja su kita, tik neturėjau progos nustverti už rankos. O dabar ta proga pati atėjo. Jai kol kas nieko nerašiau. Žinoma, fotografiją galima išsisaugoti, taip įrodymai liktų net mane užblokavus, bet norėjau, kad jis pamatytų viską „gyvai“.
Vaikino klausimas pribloškė
Kai jis sugrįžo po „darbo“ į namus, tiesiog tylėdama atnešiau jam kompiuterį ir pakišau panosėn ekraną su ta fotografija. Nenorėjau žemintis iki skandalo. Vienintelis dalykas, kurio man tuo metu reikėjo, tai pamatyti jo, sumauto apgaviko, kiauliškas akis.
Žinot koks buvo pirmasis jo klausimas? „Kas tau ją atsiuntė?“ Suktai porelei nekilo mintis, kad sužinosiu viską taip paprastai. Panelė net neįtarė, kad jau kuris laikas esu jos feisbuko drauguose. Ji niekada nebuvo manęs mačiusi, anketą aš susikūriau kita, savo mamos pavarde, o Linų feisbuke nors vežimu vežk. Kas gi galėjo žinoti, kad esu būtent ta Lina, su kurios vaikinu ji miega?
Žinoma mes išsiskyrėme. Nenorėjau gyventi su žmogumi, kuris mane apgaudinėjo, o tuo apkaltintas privertė mane jaustis kalta. Jau keli mėnesiai kaip mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Išsikėliau iš jo buto. Daugiau nesėdžiu namuose. Pamažu vėl atrandu gyvenimo skonį. Ir nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Dabar sėdėti prie feisbuko tiesiog neturiu laiko, perspektyvoje dar didesni pasikeitimai – nesenai gavau pasiūlymą padirbėti kitoje šalyje, rimtai apie tai galvoju. Manau pasiryšiu, gyvenimas tik vienas. Nevalia jo švaistyti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
