Kai pamąstau, kokios šukės susimalė mano sielos bedugnėje, kratau galvą tarsi Parkinsono ligos žudoma močiutė.
18 gyvenimo metų nėra tas lengvas laikas žmogui. Tačiau išgirdę apie tokio amžiaus kūno viduriuose gurguliuojančius skausmą ir baimę, daugelis šio skruzdėlyno, vadinamo žmonija, burnų gieda ironišku juoku. Velniop juos.
Skurdą patyrę nelaimėliai, kuriems taip ir netenka paragauti dešimtis milijonų per metus tų besijuokiančiųjų į konteinerius išmetamo maisto, neturi jėgų juoktis. Nesijuokia ir depresijoje užklimpę ir dalis jų su beprotiška šypsena į kilpą įlindę pakaruokliai, kadaise išjuokti ir pažeminti tų besijuokiančiųjų. Jie nerado savyje jėgų atremti to juoko. Nesijuokia tikrai žiaurius dalykus matę vaikai, iš kurių kai kurie ateityje gydysis po meilės jausmą viduje sudaužiusių smurto proveržių ir netekčių įbrėžtas psichologines traumas.
Kai geriau pagalvoji, tai visai nejuokingos tos emocijos, ar ne?
Mano mieste bombos nesprogsta, yra ko valgyti ir pakaruoklį ant medžio pamatysi tikrai retai. Tačiau savo viduje jaučiu tikrą paniką sėjantį karą.
Man tik 18 metų, o aš jau fronte. Esu vaikinas. O dabar – dar viena žinia. Kai bandžiau ją išdudenti savo psichologei, man tarsi sutraukė liežuvį. Suskrebenau raštelį, numečiau jį ant medinio stalo ir skriejau pro duris lauk. O tame lape buvo parašyta: „Man patinka ne tik merginos. Abejoju, ar jos man išvis patinka“.
Negaliu priešintis likimo siųstai prigimčiai ir nuo jau taip didelio spaudimo paraudęs meluoti pradedant sau, baigiant visam pasauliui.
Mane traukia vaikinai. Nesijaučiu dėl to blogai. Tik šiek tiek gaila, kad gėjus kritikuojantys savo prabangiais namais ir nesantuokiniais vaikais apsikarstę šventikai springsta ant biblijos besitaškančiu švęstu vandeniu burnodami prieš kitokią meilę ir siunčia ją į pragarą (gal todėl, nes iš anksto ruošia čia sau vietą?).
Atsidavė vyrui
Nuodėmė priešintis tam, kas duota Dievo, – meilei, kuriai neegzistuoja moterys ir vyrai, atstumai ir aukščiai, karpos ir prakaitas.
Tačiau meilė tarsi kokia beprotė pastūmėjo mane į nuodėmę.
Aš atsidaviau vyro, kuriam iš manęs tereikėjo kūno. Jo namuose buvau pirmą ir paskutinį kartą. Ir nors kitą dieną mėginau jam rašyti iš savo subraižyto telefono žinutes, visos jos buvo veltui.
Vakar susipažinai, o šiandien – jau tik kažkur minkyta oda. Štai tokios šio žaidimo taisyklės.
Nebūčiau tipenęs į jo namus, jei ne širdis, pasiilgusi meilės tarsi vandens po sausros pasiilgusi žemė.
Toks vienas vaikinas, tarsi su AK-47 į autobusą įsiveržusi beždžionė, užgrobė mano sielą. Jam ši psichozė baigėsi greitai. O man ne. Ji atnešė daugybę nuotykių, kurie sekė po išsiskyrimo.
Pamilo visa širdimi
Aš buvau iškleręs laikrodis, skausmingai sukęs savo prisiminimų rodykles atgal ir strigęs ties niekada negrįšiančios meilės valandomis.
Pačiame pragare nebuvo taip žvėriškai klaidu, kaip kentė mano širdis, patikėjusi, kad ir ją pamilo, o po to supratusi, kad pamilo ne išties.
Į mano melancholijoje pamirkytą gyvenimą Jis atėjo saulėtą dieną, kaip mano įsižiebusi vasaros aistra. Tą pirmą valandą, kai Jis atsitiktinai socialinio tinklo mėsmalėje išvydo mane ir rašė mielas, tarsi maži cypliai šuniukai, žinutes, Jo niekas nemylėjo. Tačiau paslaptis saldi. Ji yra šokoladas su vyšniomis, arbata su sirupu, apkepusios bandelės su karamele.
Jis, išbadėjęs Afrikos savanų liūtas, vis artinosi prie mano tarsi Antilopė neramios širdies. Į ją suleisti liūto nagai man tapo kvapniais levandų žiedlapiais. Aš pamilau tik taip, kaip moku – visa širdimi.
Jo rankų šiluma šildė mane šaltą sausį. Ji kaitino ledais padengtas akis. Dar niekada nesu jautęs tokios didelės meilės šalčiui – tam, kuris sujungė širdis šiame į pražūtį lekiančiame pasaulyje.
Apšerkšnijusios akys sužibo laime. Pagaliau Dievas sugebėjo įteikti man tai, ką pamiršęs ilgus metus laikė sandėly – tą mažą meilės grūdelį vien baimę klojusiame likime.
Kartais naktimis prabusdavau iš siaubo pakraupusiomis akimis. Už kambario sienos buvo girdėti šėtono klyksmą primenantis ūžesys. Tai žmogaus pyktis, siųstas iš ašaroto pragaro. Kodėl žmonės rėkia? Ar jų sielos bijo likti niekada neišgirstos, pamirštos, tylios?
Bijo taip, kad pašokusios iš miego apsiblaususiomis akimis staugia ant kito žmogaus – to mažo emocijų gniužulo, klystančio, bet besistengiančio pažinti gėrį? Man labai gaila už to kambario sienos nuolatiniame nesupratingume ir kovoje gyvenančių žmonių.
Gatvėje sumušė
Taip gaila, kaip ir prarastų mūsų meilės akimirkų. Mes galėjome tai patirti. Galėjome mylėti ir būti mylimi. Bet man liko tik klyksmas už kambario sienos, sugrįžęs su baime mirti vienam.
Aš Jo nekenčiau. Ir mylėjau. Man Jis buvo gėris ir blogis, susiplakęs beprasmiame pragaro ir rojaus mišinyje.
Aš Jo nekenčiau už tai, kad jis su manimi pravaikščiojo tuos takus, dabar skausmingai šmėžuojančius man per į kasdienybę važiuojantį autobuso langą.
Aš Jo nekenčiau už tai, kad nenorėjau nuo Jo pabėgti. Svajojau apie amžinybę. Apie neišmatuojamoje visatoje skriejančius du emocijų gniužulus, nenorinčius paleisti vienas kito.
Aš Jo nekenčiau už tai, kad Jis man buvo toks geras. Kad skaičiuodavo mūsų dienas. Kad skambindavo ir savo balsu virpindavo mano širdį.
Aš jo nekenčiau už tai, ką jis man dovanojo – visišką atvirumą kitam žmogui, svajonę, viltį.
Kartą mane mušė. Išlepintam kūnui tai buvo stiprūs smūgiai. Sielai – mirtini. Skausmas krūtinėje degė iš prasidėjusių nervinių traukulių. Mane mušė, nes aš nekenčiau girtuoklių. Mano tėvai – alkoholikai. Išsivadavęs iš siaubingų namų, aš niekada nebegalėjau priimti girtuoklių. Bet vieną dieną patyriau siaubą. Mane užpuolė. Nes aš buvau blogos nuotaikos. Nes leptelėjau tai, ko girtuoklis išgirsti nenorėjo.
Parkritęs ant žemės, aš galvojau apie Jį – tą, kuris niekada taip su manim nepasielgtų. Tą, kuris dėl manęs galėtų šokti į ledinį vandenį ir plaukti paskui mane.
Santykiai išvargino
Aš Jam niekada taip ir nepapasakojau apie tą įvykį. Tik Jo balsas mane gelbėjo. Tą pačią dieną po užpuolimo išvažiavau į užmiestį, pas savo giminaitę. Buvo jau beveik sutemę. Žingsniavau miško apgobtu keliu. Skambutis. Tai Jis. Toks švelnus. Toks emocingas. Toks mylintis. Pasijaučiau kiek ramiau.
Nebenorėjau mirti. Dėkojau Dievui, medžiams, dangui, kad galiu tai patirti. Kad galiu mylėti. Kad mano nuodėminga siela bus išganyta to amžinybę įveikiančio jausmo – meilės.
Prisimenu pirmą, tyriausią ir švelniausią mūsų bučinį. Netrukdė veidą košęs šaltas vėjas. Jo drėgnos lūpos lietė mano širdį. Man reikėjo tik Jo. Viskas aplink tapo tik migla, tik prisiminimų šmėklos.
22 kilometrai drebiant baltam sniegui, pučiant stipriam šiaurės vėjui. Tiek žingsniavau su juo per pusnimis uždrėbtą taką. Net nejutau, kaip mane nešė kojos ir tas saldus jo kvapas. Visiškai nepavargau. Būčiau galėjęs eiti su juo visą savo gyvenimą. Bet Jam vieną dieną manęs nebereikėjo.
„Man dabar nereikia jokios meilės, jokių šiltų santykių, nes tai mane vargina. Supratau, kad svarbiausia mokslai, ne meilė. Bet suprantu ir tave, vertinu tavos visus jausmus, bet turi suprasti, kad ne dėl tavo kaltės aš pasikeičiau. Mes tikrai galėsime bendrauti, bet aš nemanau, kad greitu metu vėl galėsiu kažką mylėti, nebent, kai baigsiu mokyklą, o gal net ir tada man nereikės dar jos“.
Ši žinutė išdegino jau beveik sutvarstytas mano sielos žaizdas. Pasijaučiau šiukšle, atidavusia širdį, kuri atsidūrė konteineryje. Aš atidengiau savo meilę, o Jam svarbiausia patapo mokslai. Jis nepamilo mano nuogų jausmų.
Supanikavau. Pasiunčiau Jį į pragarą. Užblokavau. Bet Jis turėjo mano telefono numerį. Parašė. Atblokavau. Ir tada meldžiau Dievą, kad tai būtų tik sapnas. Bet Aukščiausiasis mano maldų negirdėjo.
Po to mano pasiklydęs protas ir kūnas pravaikščiojo dešimtis kilometrų tais takais, kuriais kadaise ėjome susikibę rankomis. Keikiau pasaulį. Save.
Desperatiškai ieškojau to, kuris užspaustų mano kraujuojančią širdį. Tai nuvedė mane į lovą su kitu vyru, kuris niekada net nesistengė manęs pamilti. Jam tai buvo tik vienas vakaro nuotykis. Iškrypęs prakeiktas sekso pritvinkęs pasaulis.
O aš prisidėjau prie to, jog jis būtų dar gilesnė skausmo upė. Užsimerkęs puoliau beveik kiekvienam sutiktam į glėbį. Atėjo diena, kai išties tapau šiukšle, įskaudinusia vaikiną. Jis, kaip ir aš, patikėjo, jog yra mylimas.
Apie tai, kodėl tapau tokiu pačiu kaip ir tas, kurio nekenčiau – kitoje pasakojimo dalyje.
https://vasarisbite.blogspot.lt
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
