„Ar giedosi šiandien tautišką giesmę?“ – paklausė manęs.
„Taip, be abejo“, – atsakiau.
„Tai gal ir ranką prie širdies pridėsi?“ – pasitikslino.
„Be abejo“, – pakartojau.
Na, ir tas paprastas klausimas išsirutuliojo į diskusiją. Pasipylė kaltinimai, kad išvykau, kad gera giedoti himnus, kai uždirbi ne 300... Kodėl nelikau ir nemylėjau Lietuvos gyvendama namie.
Kokia bloga valdžia. Kaip visi bėga. Kokia betvarkė. Kodėl ir kokias pasakas galiu aš sekti kolegoms apie Lietuvą, jei pati ją išdaviau. Kad aš meluoju sakydama, kokia ji man svarbi. Nes tik tie, kas joje gyvena, supranta tą tikrąją padėtį ir tarsi tik jie gali nuspręsti, kiek brangi yra man Lietuva.
Atremti tokius kaltinimus sunku ir sudėtinga. Juk sunku įrodyti žmogui, kad Liepos 6-oji, tai ne kažkieno įrodymas meilės savo kraštui. Tai mūsų istorija. Ir kad ne tik šią dieną suvirpa širdis pamačius mūsų Trispalvę ir ne tik.
Kaip paaiškinti, kad esant svetur gera susirinkti būriui žmonių. Laikyti rankose Trispalvę ir giedoti giesmę, kuri sujungs mus, esančius įvairiuose pasaulio kampeliuose. Į šiuos susibūrimus tikrai neis tie, kurie gyvena svečioje šalyje galbūt 3 metus ir bando pamiršti, kur gimė. Į šiuos susibūrimus neis tie, kurie dergia mūsų šalį. Kurie pamiršta lietuvių kalbą. Neis tie, kurių vaikai gimė Lietuvoje. Gyvena lietuviškoje aplinkoje, bet jau nekalba lietuviškai. Žodžiu, neis tie, kuriems Lietuva nebuvo brangi, kai ten gyveno. Ir dabar juo labiau jiems nesvarbi...
Dabar, kai dar neperskaitėt visko iki galo, pasipils komentarai. Neigiami. Kodėl aš ne Lietuvoj. Ir jei pasakysiu, kad mano laikas čia jau eina į pabaigą, niekas nepatikės.
Ar reikia įrodinėti, kad norint kažką turėti, reikia bent kažkaip judėti to tavo siekiamo gerbūvio link. Kiekvienas iš mūsų yra laisvas savo pasirinkimui. Kiekvienas savo tikslų siekiame skirtingai. Vieni keikia valdžią, aplinką, tačiau nė piršto nepajudina norėdami pasiekti tikslą.
Aš pasirinkau, jums atrodo, lengvesnį kelią? Gal norite pabandyti? Bandykite! Kai pabandysit, tada būsit arba toje pusėje, kuriai nusispjaut į jūsų šaknis. Arba toje, kuriai giedant tautišką giesmę akyse pasirodo ašaros.
Nesiruošiu niekam nieko įrodinėti. Ir tikrai, kaltinu tik pati save, kad nesugebėjau eiti teisinga linkme Lietuvoje. Todėl turėdama iliuziją išbandžiau save. Gavau gerą gyvenimo pamoką, pasikeitė vertybės ir sustiprėjo meilė savo kraštui.
Jaučiuosi kalta tik prieš save. Kalta dėl to kad, negalėjau skirti savo tėčiui tiek laiko, kiek jis man skyrė, kai buvau jo mažoji princesė. Tėtis numirė man būnant čia...
Kalta galiu jaustis tik prieš artimus žmones. Prieš tuos, kurie palaiko ir supranta. Supranta kiekvieną mano ašarą. Supranta, kad pinigai ant medžių neauga.
Taip, ne visiem žmonėms sekasi. Taip, begalinis skurdas. Taip, prasta valdžia. Taip, viskas kažkaip ne taip Lietuvoje. Ir aš neakla ir nekurčia, bet turiu iliuziją, kad viskas kažkada susitvarkys. Tik galbūt turės pasikeisti kartos, kad viskas stotų į vėžes. Bet jei taip ir būtų, žmonės niurzgėtų. Žiūrėtų į svetimą daržą?
Dėl valdžios – juk patys ją renkam. Ar bent einat ją rinkti? Ar tik niurzgat, kad nėra ką rinkti?
Viską reikia pradėti nuo savęs. Pamiršti pyktį ir judėti svajonių link. Nors vėžlio žingsniu, bet judėti ir galbūt viskas pasiseks. Juk jokie karbauskiai ar skverneliai nesukurs jums gyvenimo. Gyvenimą kuriame patys.
Tik susitelkusi tauta yra laiminga tauta. Ir nesvarbu, kokiam kampelyje mes gyvenam. Nesvarbu, kad mus skiria tūkstančiai kilometrų, Tėvynę turim tą pačią. Ir jeigu tik dergsit ant jos, Jūsų gyvenimas nuo to tikrai nepagerės.
Gerbkime vieni kitų gyvenimus ir nesimatuokim svetimų batų. Nelįskim į vienas kito piniginę. Ir nelaikykite emigravusiųjų išdavikais.
Net jeigu sugrįžus teks nusivilti. Net jei dar kartą teks emigruoti, vis tiek meilė Lietuvai nedings. Nes, kaip Marijonas dainuoja: „Aš tikrai myliu Lietuvą. Ar mylit ją jūs?!“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
