Šiuo metu mano gyvenimą galima laikyti nusisekusiu – neblogas darbas, mylimas žmogus ir suaugusi dukra, su kuria puikiai sutariame, bet taip buvo ne visada.
Būdama vos devyniolikos įsimylėjau iki ausų vyresnį išsiskyrusį bendradarbį. Tuo metu studijavau ir dirbau nepilnu etatu.
Nesijaučiau esanti patraukli, buvau labai kompleksuota, o jis man atrodė tiesiog tobulas. Išvaizdus, protingas. Aš buvau paprasta pilka pelytė, kokių šimtai. Dūsavau dėl jo daugiau nei metus, bet nedrįsau net atvirai pažvelgti jam į akis.
Todėl kai jis mane vieną dieną „pastebėjo“ ir užkalbino, vos nenumiriau. Labai greit prasidėjo mūsų santykiai, kur aš visą laiką grojau antruoju smuiku. Žiūrėjau į jį kaip į kokią dievybę, į trūkumus užmerkdavau akis ir drebėjau vien nuo minties, kad vieną dieną jis mane paliks.
Netrukus apsigyvenome kartu, nors apie bendrą ateitį ir santykių įforminimą jis nė karto neužsiminė. Žaidėme šeimą. Buvau pametusi galvą. Tuo metu man nerūpėjo nei artimųjų baimė dėl manęs, nei jų perspėjimai, kad tai geruoju nesibaigs.
Panoro grįžti pas žmoną
Ir tikrai nesibaigė geruoju. Aš pastojau. Nebuvo net kalbos, kad galėčiau nutraukti nėštumą, nors tuo metu mokiausi ir iki studijų pabaigos man beliko vos pusantrų metų. Mikliai paėmiau akademines. Negalvojau apie save, savo ateitį. Juk po širdimi nešioju savo dievaičio vaiką.
Juo labiau, kad jis atrodė patenkintas esama padėtimi. Net pajuokavo „dabar tai jau tikrai niekur nuo manęs nepabėgsi“. Buvau devintame danguje. Šie žodžiai man buvo savotiškas saugumo garantas.
Deja, deja... netrukus sužinojau, kad gyvenau iliuzijomis. Vieną dieną jis apsiašarojo ir prisipažino palaikąs santykius su buvusia žmona, vis dar ją mylįs ir galvojąs grįžti. Nes tik su ja buvo tikrai laimingas. Žinoma, jei aš nesutinku jo paleisti, pasiliks su manimi...
Ką galėjau atsakyti? Tą pačią dieną susirinkau daiktus ir grįžau pas tėvus. Jaučiausi pasielgusi teisingai. Meilė man reiškė pasiaukojimą, kada negalvoji apie save. Kad tik mylimas žmogus būtų laimingas.
Nesvarbu, kad kitos glėbyje. Įsijaučiau į šventosios kankinės vaidmenį. Kalbėjau sau, kad tai, ką galėjo duoti geriausia, jis man jau davė. O daugiau nieko man nereikia. Daugiau nieko iš jo mums nereikia.
Dukra nesirūpino
Rožiniai snargliai pasibaigė gimus dukrelei. Ji buvo sveika, stipri, neapsakomai panaši į savo tėvą. Tokiomis pat veriančiai mėlynomis akimis ir tamsiais plaukučiais. Tirpau į ją žiūrėdama, bet juk vien žiūrėjimu į vaiką neišsiversi.
Jai reikėjo dėmesio, reikėjo viso įmanomo laiko. Nekalbant jau apie sauskelnes, drabužėlius ir kitus gyvybiškai būtinus dalykus. Nuo pat pirmosios dienos atsikandau vienišos motinos gyvenimo su kaupu.
Nors tėvai padėjo kaip galėdami, mums nuolat trūko pinigų. Mano pašalpa buvo elgetiška, o jis nė karto nepaskambino ir nepaklausė, ar mums ko nors reikia.
Kai dukrelė paūgėjo, pradėjau karštligiškai ieškotis darbo. Bet kokio, kad tik mokėtų. Tais laikais dar nebuvo darbuotojų trūkumo, tad greitai supratau karčią tiesą: vieniša motina be specialybės nepageidaujama beveik niekur. Ko tik neteko išbandyti: prekiavau turguje daržovėmis ir vaisiais.
Vakarais, palikusi dukrelę mamai, laksčiau tvarkyti žmonių namus, kurį laiką dirbau prekybos centro sandėlyje. Vienu metu plėšiausi per tris skirtingus darbus.
Visko neišvardinsiu ir vis tiek neuždirbdavau pakankamai. Beveik visą atlyginimą suėsdavo būsto nuoma ir komunaliniai mokesčiai, o mes gyvenome iš likusių trupinių.
Susitikimas atvėrė akis
Vieną dieną pasižadėjau išvežti tėtį į kitą miestą pas gydytoją. Kol jis laukė savo eilės, užsukau į gretimai buvusį prekybos centrą nusipirkti vandens ir po penkerių metų vėl pamačiau savo buvusį mylimąjį.
Vis dar toks pats išvaizdus, gerai apsirengęs, stumiantis priešais save prekių pilną vežimėlį. Greta jo tipeno kokių trejų metų berniukas, glaudžiantis prie krūtinės brangaus „Lego“ konstruktoriaus dėžę. Vaikas, kuriam tikrai nieko netrūksta.
Būtent tada mano pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Supratau, kad buvau kvaišų kvaiša su tuo savo pasiaukojimu ir įsikalimu į galvą, kad mums nieko iš jo nereikia.
Vienintelis dalykas, ko aš pasiekiau – pasmerkiau savo dukrą gyventi skurde, o jam leidau ramiausiai nusiplauti rankas ir išsisukti nuo atsakomybės.
Pamačiau daiktus tikrojoje šviesoje. Kai susitikom, buvau dar visai vaikas. Jis lengvai apsuko man galvą, o kai pasidariau nereikalinga – pasinaudojo mano giliais jausmais, paspaudė skausmingus taškus ir atsikratė pačiu patogiausiu būdu. Tikriausiai juokėsi už pilvo susiėmęs iš mano „kilnumo“.
Jau nebuvau ta jauna, naivi mergelė, pametusi galvą iš meilės. Spjoviau į išdidumą, spjoviau į visus sentimentus ir pradėjau kovą dėl tėvystės pripažinimo ir alimentų.
Skambino net naktį
Nepasakosiu, kaip skolinausi pinigų teismams. Nepasakosiu kokius kryžiaus kelius man teko pereiti. Kiek šmeižto savo adresu išklausiau. Kiek priekaištų ir grasinimų.
Galiu pasakyti, kad patys nemaloniausi epizodai per tuos porą metų, kol teisėmės, buvo jo skambučiai. Jis galėjo paskambinti vidury nakties ir nesivaldydamas klykti, kad atimu duonos kąsnį iš jo vaiko. Kad jei tikrai jį mylėjau, kaip esu sakiusi, tai paliksiu jų šeimą ramybėje.
Mes jau tiek laiko negyvenome kartu, o jis vis dar bandė manipuliuoti senais jausmais. Atsakydavau visada vieną ir tą patį – mergaitė taip pat jo vaikas. Dukrą ne pirštu pasidariau. Ir jis privalo ją išlaikyti.
Galų gale man pavyko prisiteisti dukrai alimentus. Tai nebuvo kažin kokie pinigai, bet kurį laiką jie padėjo mums nepaskęsti. Net sugebėjau vėl pradėti mokytis, pagaliau įgijau specialybę ir susiradau darbą, kuriame galėjau atsiskleisti.
Gaila tik vieno – iki šiol, prabėgus daugiau nei dešimtmečiui, jis nepripažįsta savo dukros ir nenori su ja bendrauti.
Skaudu, nors dukra jau seniai kitą žmogų švelniai vadina tėčiu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
