- Mama, aš pavargau. Aš jį myliu. Tai svarbiausia.
- Meilė svarbiausia tik pradžioje. Paskui, miela tu mano dukrele, prasidės buitis. Ir ji tave oi kaip palies! Išlipsi iš lovos, nueisi į virtuvę, o ten nieko nėra, išskyrus makaronus. Ir viskas. O apsirengti? Suknelė, bateliai, kailinukai? Nesinori?
- Nelabai. Norisi būti su juo.
- Šitai aš suprantu. Et, ką tau dabar, tokioje būsenoje paaiškinsi…
- Tai ir neaiškink. Aš išteku.
- O vestuvės? Kiek tūkstančių joms reikia? Jūs turite tuos tūkstančius?
- Mums ir kelių šimtų pakaks. Mokesčiui ir vakarienei su artimiausiais žmonėmis. Ir už taksi į namus.
- Darykite ką norite! Tik nelakstyk paskui pas mane verkti ir guostis.
- Kaip pasakysi.
Bėgo metai. Dukra ištekėjo už savo „driskiaus“ – ofiso planktono atstovo. Gimė dukra. Pasibardavo, bet greitai susitaikydavo. Abu dirbo.
Motinos nuostabai, jiems viskam užteko. Žentas mokėsi, įgijo antrą diplomą, pakeitė darbą, ėmė daugiau uždirbti. Gerokai.
Tačiau šeimoje pinigai nebuvo ypatingai akcentuojami. Ir dukrelė kažkodėl visai nepriminė nusikamavusios, buities užkankintos basakojės, amžinai besisukinėjančios aplink viryklę su apdriskusiu chalatu. Madingai apsirengusi, su skoniu. Ir netgi su kailinukais. Motina niekaip negalėjo suprasti – kaip, kokiu būdu?
Ne, mamos ji neužmiršo. Dažnai užsukdavo, atnešdavo ką nors skanaus, anūkėlę atsivesdavo. Ir mylėjo.
- Klausyk, aš jau seniai noriu sužinoti, kaip jums pavyko? Aš su tavo nevykėliu tėvu nutariau nebegyventi iš karto, vos pajutau, kad nieko doro iš jo nebus. O taviškis nevykėlis ir pinigų pradėjo uždirbti, ir šiaip… Remontą tau reikėtų pasidaryti. Apžiosite tokias išlaidas?
- Nežinau. Mums kol kas ir be remonto visai nieko. O tėtis niekada nebuvo niekam tikęs vyras. Ir mano vyras nebuvo… Tiesiog jis buvo nemylimas vyras. O aš saviškį myliu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
