Susitikimas lietingą vasaros naktį buvo lemtingas: „Springau nuo ašarų“

Turiu vieną keistenybę: kartais pakeliu akis į dangų ir tada taip liūdna pasidaro. Taip liūdna, kad kiekvieną kartą žiūrėdama į dangų apsiverkiu. Neturiu jokio paaiškinimo.  

 Mergina nepamirš visą gyvenimą, kaip nepažįstamo vyro rūpestis išgelbėjo jai gyvybę.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
 Mergina nepamirš visą gyvenimą, kaip nepažįstamo vyro rūpestis išgelbėjo jai gyvybę.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
 Merginos gyvenimas galėjo baigtis vieną lietingą dieną. Tačiau to neleido padaryti neabejingas nepažįstamasis.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
 Merginos gyvenimas galėjo baigtis vieną lietingą dieną. Tačiau to neleido padaryti neabejingas nepažįstamasis.<br> „123rf“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Marija

Aug 5, 2017, 7:35 PM, atnaujinta Aug 5, 2017, 7:44 PM

Priklausomybės gniaužtuose

Todėl, retai kada pakeliu akis į viršų. Nemėgstu to keisto jausmo... Aš narkomanė.  Mano stažas ne ilgas, bet intensyvus.

Naikinu save tuo, ką gaunu. Neturiu tėvų. Draugų. Šeimos. Vaiknamio gyventoja.  

Svaiginuosi, nes aš nežinau, ką dar galiu veikti gyvenime. Trinuosi po landynes, šliaužioju netoli čigonų taboro. Taip slenka mano dienos.  

Slinko... Labai gerai prisimenu, kaip garsiai lijo lietus...Atsimenu ne jausmą, ne lietaus šaltį ar šlapumą, o garsą. Atrodė, kad guliu ant geležinkelio bėgių, o virš manęs pasiutusiu greičiu lekia traukiniai.

Parūpo praeiviui

Iš tikrųjų, pasiutusiu greičiu pro mane lėkė mano gyvenimas....Gulėjau parkritusi prie kažkokios tvoros. Šlapia, greičiausiai, murzina, nežinau, kada valgiusi ir apskritai, be lietaus garso nesuvokianti nieko.

Tas garsas priartėdavo ir vėl nutoldavo. Sąmonė tai grįždavo, tai vėl  mane palikdavo. Matyt, po truputį miriau... Kai vėl atsimerkiau (aš atsimerkiau!)  – švito, o  šalia manęs klūpojo vyriškis ir trynė man veidus.  

„Pabusk, pabusk, pabusk. Kelkis, vaikeli, kelkis“, – kalbėjo jis. Žiūrėjau į jį ir mačiau akis, kurios buvo panašios į dangų. Nemačiau žmogaus. Dangų mačiau.

Istorija apie meilę

Tą naktį mane suradęs žmogus – narkomanas, nevartojantis jau 17 metų. Supratęs kodėl ten guliu, tiesiog nusprendė padėti...  

Po tos nakties praėjo ketveri metai. Aš visiškai blaivi 3 metai, 6 mėnesiai ir 17 dienų, o jis, grįžęs į tą šalį, kurioje gyveno (mano paskatintas ir padrąsintas) jis įkūrė narkomanų reabilitacijos bendruomenę. Aš kartais jį ten aplankau.

Tai ne meilės istorija. Tačiau šis susitikimas lietingą vasaros naktį lemtingas buvo mums abiem. Jis pakeitė mūsų abiejų gyvenimą.

Nors, geriau pagalvojus, gal kaip tik tai ir yra didžiausios meilės istorija... Istorija apie Meilę kitam žmogui. Svetimam. Suklydusiam. Meilę gyvenimui ir vilčiai. Meilę, kuri gali išgelbėti kito žmogaus gyvybę ir net gyvenimą (iki šiol esu įsitikinusi, kad man pasveikti padėjo jausmas, kad aš kažkam rūpiu), kad esu reikalinga. Ne apsimestinai. Iš tikrųjų! Istorija apie Meilę dangui, kuris suranda tave, net jeigu pats į jį jau nepakeli akių.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.