„Neseniai pas mane į svečius užsuko draugas. Sėdėjome, kalbėjomės apie gyvenimą. Vienu momentu pasakiau: „Man reikia – į virtuvę, aš tuoj grįšiu“.
Jis pažvelgė į mane, tarsi, aš susiruošiau statyti raketą.
Ir pridūrė su susižavėjimu: „Džiaugiuosi, kad esi toks rūpestingas vyras ir padedi žmonai. O man neišeina, kai jai padedu, ji niekada nepasako „ačiū“. Prapuola noras. Praeitą savaitę grindis išploviau, ir jokio dėkingumo“.
Kai grįžau atgal, paaiškinau, kad iš tiesų aš niekam „nepadedu“. Ir mano žmonai nereikia pagalbos.
Jai reikia partnerio, o ne pagalbos. Ir namuose aš – jos partneris.
Nemanau, jog „padedu“ žmonai valyti namus. Aš valau, nes gyvenu čia. Ir indus plaunu, nes gyvenu čia.
Nemanau, jog „padedu“ žmonai gaminti maistą: aš taip pat noriu valgyti.
Nemanau, jog „padedu“ žmonai su vaikų priežiūra, nes jie yra mano vaikai. Ir viena iš mano pareigų – būti tėvu.
Nemanau, jog „padedu“ žmonai skalbti, lyginti ir lankstyti drabužius. Darau tai, nes tai mano arba mano vaikų drabužiai.
Nemanau, jog „padedu“ žmonai namuose, nes tai yra mano namai. Aš nesuprantu savo draugo teiginio, kad jo žmona – „nedėkinga“.
Galų gale, jo žmona kiekvieną dieną valo namus, plauna drabužius, keičia paklodes, maudo vaikus, juos rengia, organizuoja dieną. Ir jam nekyla mintis pasakyti jai „ačiū“.
Vargu, ar ji išgirs kažką panašaus į: „Oho, kokia šaunuolė !! Tu – tiesiog fantastiška!“.
Jams tai neatrodo keista? Kodėl jis žiūri į mane taip, lyg aš pasakiau kažką keisto? Galų gale, kodėl jis turi jaustis dievu šlovės akimirką tik todėl, kad išplovė grindis? Kodėl?
Ar kada nors pagalvojote apie tai?
Gal taip yra dėl mūsų „mačo” ir „tikrų vyrų” kultūros ? Kas iš viso nusprendė, kad tai tik jų darbas?
Galbūt mus vaikystėje taip mokino, kad vyrui darbas namuose nepriklauso. Galbūt mums kalė į galvą, kad mūsų pareiga yra darbas „darbe“, o namuose net piršto pajudinti negalima…
Bet jei taip yra, ir jūsų šeima pritaria tokiai tvarkai, tai kodėl, po velnių, tu negiri savo žmonos taip pat intensyviai, kaip kad pats to norėtum?
Padėkite savo žmonai jaustis jūsų partneriu.
Neverskite jos tarnaite, nevirskite svečiu savo namuose. Juk tai jums ne viešbutis, tai – jūsų namai.
Jauskitės kaip namie. Savo namuose…
Jei norime, kad mūsų visuomenė pasikeistų, pradėkime keisti ją nuo savęs, nuo savo namų. Išmokykime savo sūnus ir dukteris, kad tikra šeima, pirmiausia, yra bendrumo jausmas, ir tik po to visa kita!“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
