Sužlugusi moralė
Aš tapau padugne. Sielos vagimi. Sužlugusios moralės pėdsaku. Ištrinta pieštuko drūže. Niekada taip ir nesuliepsnojusiu, lietuje išbrinkusiu degtuku.
Apipylęs meilę aitria neapykantos rūgštimi, klykiau geliamas nevilties skausmo. Tapau ligota šiukšle, laukiančia paskutinio teismo dienos ir nesitikinčia malonės.
Į vaikystę nužirgliavusioje galvoje žybčiojo atsiminimas apie drėgną vasaros žolę primenančią varlę, kurios aš nesugebėjau apsaugoti nuo jos gyvastį stvėrusio pagalio kito mažo gyvybės plėšikautojo rankose.
Į paupį atšuoliavusi varlė tryško geiduliu gyventi. Bet ji nepabėgo ir neapsigynė. Tarsi mano neapsaugota širdis, daužyta ir užtrankyta, ji nugrimzdo į dugną, išspaudusi vaikiškoje akyje sielvarto ašarą.
Nuslydęs į paslėptas ir pašalyje paliktas pasaulio upės gelmes, užsidėjau sumeluotos laimės dujokaukę ir kaip varlė, pasiryžau mirti savo moralės nuodėguliuose.
Aš buvau purvina nuosėda, parazitas, suviliojęs kito vaikino širdį vieną lietingą pavasario vakarą svetimame mieste.
Viliojo susitikti
Ieškojau betono, užpildysiančio mano skilusios širdies skyles. Išsirinkau pavojingą bernioką – tokį, kuris viliojo pas save paruošęs tyloje paslėptus savo kėslus.
Mane gąsdino telefone mirgančios jo žinutės. Tarsi bejausmė šmėkla, gal sėjusi meilę, o gal tenorėjusi vieno – vienkartinę prišnypštą nosinę primenančio vakaro nuotykio, jis kvietė atvažiuoti.
Tas prašymas baugino. Nepatikliose akyse šios žinutės kūrė susitikimo scenarijų ir ruošė kūną bėgti vos tik į jį bus nusitaikyta. Tik desperatiškas noras surasti tą, kuris pagydo, užgožė sielą pasiglemžusią baimę, aitrią, tarsi naktinis ligonio prakaitas.
Ryžausi pulti į šią skausmo upę išgarinančią ugnį. Liepsną, galinčią nudeginti išdžiuvusią odą iki pat bejausmių kaulų paviršiaus.
Susitiko prie kasos
Į tą miestą atvažiavau per lietingas pavasario atostogas. Tuo metu jis dirbo. Įžengiau į pinigų alkio kamuojamą ir kiekvieno troškimus duonos ir mėsos kąsniais paverčiantį prekybos centrą.
Štai ir jis kasoje, šiek tiek pasimetęs, nes žino, kad aš kažkur šalia. Jo šviesūs plaukai ir jaunas veidas nuramino mano suspurdusią nerimasties kamuojamą širdį. Argi toks mielas vaikinas galėtų man ką nors padaryti?
Atėjau čia tik tam, kad jį pamatyčiau. Tarsi idiotas tuščiomis rankomis pro lentynų plyšius stebeilijau į jį ir slapčia svajojau apie atradimą, kurio niekas taip ir neatrado.
Nusipirkau kramtomos braškių gumos. Jis pats man buvo saldi braškė, kurios negalima suvalgyti. Mūsų žvilgsniai žaidė paslaptį. Niekas tos kasos eilėje nežinojo, kas mus sieja ir kad vakare susitiksime. Vaidinome kasininką ir klientą.
Išėjęs į miesto dulkėse paskendusį lauką sulaukiau žinutės, kurioje įklijuotas bučinys paglostė mano virpančią širdį.
Užsiprašė viešbučio
Liko valanda iki susitikimo. Staiga jis užsiprašė viešbučio kambario. Dievaži, norėjau čia pat imti ir ką nors išnuomoti. Kad galėtume būti tik jis ir aš. Tačiau meilės neišnuomosi ir tai buvo ne tas vakaras, kai galėjau sau leisti išsišnypšti snarglį ant savo širdies, lovoje tarsi tešla minkomas to, kuriam greičiausiai nieko daugiau ir nereikia.
Paprieštaravau rizikuodamas sulyti lauke ir peršlapti skausme bei vienatvėje. Tačiau mes vis tiek susitikome.
Paliktas vaikino svajojau apie aistra alsuojančius bučinius. Su tuo kasos berniuku ilgai laukti nereikėjo. Po valandos pokalbio jis pamilo. Jo meilė kaip degtukas, mažas ir mielas, nukritęs ant šieno, supleškino visą jo jausmų daržinę. Kūnas negalėjo nuo manęs atsišlieti. Mes bučiavomės. Leidau sau žaisti, vaidinti, apgaudinėti ir pasijausti vėl geidžiamu, vėl mylimu, vėl svarbiu individu.
Mamos prašymas neskaudinti
Egoizmu prasmirdęs mano vidus raitėsi iš ubagiško malonumo. Tapau toks pat, kaip ir mano buvęs vaikinas. Jis buvo tas, kuris sudegino mano meilę, pavertė ją juodomis smalkėmis, liepsnose išnykusiais pagaliais. Tik aš buvau baisesnis. Persmelktas niekšiškos nemeilės, leidau tam vaikiui patikėti jausmu. O po to nusprendžiau jį palikti. Niekada nemylėtą. Ir negeistą.
Šiam koncertui nepasiruošusios mano širdies akordai skriejo į sąžinės, sukapotos į tūkstantį liūdnų žiūrovų, ausis, o aš pamiršau natas ir paskandinau tyloje visą savo sielos salę.
Tu man rašei, prašei paskambinti, bet aš nebedrįsau paspausti dar vieno suvaidintos meilės pianino klavišo. Nenorėjau išspausti netikros mūsų jausmų natos. Šią simfoniją aš užbaigiau melodijos baigtį lėmusia pauze, ilga ir numetusia tave į nežinią.
„Nekeršyk. Nebūk toks... Kaip aš“, – cigarečių dūmuose besivoliojančiame ir tiek daug skausmo, smurto, alkoholio mačiusiame kambaryje ištarė žvilgsniu į mane įsikabinusi mama.
Ji manęs prašė neskandinti savęs toje apgavystės knygoje, širdis paglemžiančiame natų sąsiuvinyje.
Ji žinojo, kokią dramatišką audrą išgyvena prieš ją stovinti užteršta jūra, banguojanti jos gimtu vandeniu. Aš jai papasakojau apie tave, taip mane mylintį, ir save, norintį nukratyti tavo meilę nuo savo jausmų medžio šakos.
Aš privalėjau paliesti šias stygas. Negalėjau linksmai, iš visos širdies skambinti prieš visus klavišais, kai vidus norėjo šniokšti lietuje, būti vandeningu debesiu, talžančiu lėktuvus, siunčiančiu jiems žaibus ir nuleidžiančiu į žemę, tik ne ten, kur jie turi nusileisti.
Aš dubtelėjau ratais ant betono tarsi lėktuvas. Nepažintas takas ir tik artimų sielų įžiebtos raudonos šviesos man leido nesudužti, nors norėjau to visa savo širdimi kaip beprotis savižudis, girtas degtine pertvinkęs pilotas, pasiryžęs su savimi pražudyti visus savo sielos lėktuvo keleivius.
Gydėsi žaizdas
Tyla buvo mano draugė. Aš nieko tau nerašiau. Norėjau tik paskambinti ir pasakyti, kad tarp mūsų viskas baigta, kad tu turi save mylėti, nes nesi blogas ir tave pamils kitas – toks, kuris išties norės mylėti, degs meile ir aistra ant žvaigždes atspindinčios žemės.
Štai ką norėjau sugroti šiuo pianinu. Bet likimas pakišo man dūdmaišį, supainiotą ir sunkų. Tad beliko juo kam nors tvoti iš visų jėgų ir bėgti nuo savo emocijų.
Tu atsisakei išgirsti mano balsą, nes tą dieną dirbai, tad aš tvojau tau tyla ir pabėgau į savo vieną sušalusį pasaulį gydytis širdies žaizdų.
Gal ten išties supratau, kaip jautėsi mano vaikinas, palikęs mane ir atrodęs toks šaltas, pažadėjęs žinutę rytojaus dieną, kuri niekada taip ir neišaušo?
Skausmas yra mano pavasarinio grožio atspindys. Išsprogę pumpurai man vėjyje šnabžda, kad aš pabudau iš vienišos komos ir tesu vienas palatoje savo baltoje lovoje. Kad medikai jau skuba su manimi pasisveikinti ir išrašyti iš reanimacijos, nes čia patalų, sugėrusių daugiau kraujo nei tvinksi mano gyslose, niekada nebus per daug.
Nežinau, ar galiu tikėti. Juk rudenį tie pumpurai bus pavirtę suliepsnojusiais lapais ir kris į savo miegą. Bet aš toliau žingsniuosiu raudoniu nuklotu šaligatviu su sielomis, kurios niekados neleis man išeit.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
