Lietuvoje atostogaujanti emigrantė neslepia: „Vemti verčia nuo amžinų verkšlenimų“

Jau aštuonerius metus gyvename Airijoje, dirbame daug ir sunkiai, bet nesiskundžiame. Kol kas grįžtame į Lietuvą tik paatostogauti. Aplankome mamą ir uošvius, stengiamės daug laiko praleisti su artimaisiais.
 
Utenos rajone gyvena mano vyresnysis brolis su šeima, tad per kiekvienas atostogas užsukame ir pas juos paviešėti bent jau pusei dienos. Nors, tiesą sakant, tos kelionės man gerokai apkarsta ir galiu paaiškinti kodėl. 

Brolio žmona be sustojimo skundžiasi augančiomis kainomis, dejuoja vos sudurianti galą su galu. Pasiklausius susidaro toks įspūdis, kad visa jų šeima gyvena baisiame skurde ir priešingai nei mes, negali nieko sau leisti. 

Nežinau, iš kur pas juos susikaupė tiek negatyvo ir kodėl tie žmonės viską mato tik juodomis spalvomis. 

Pažvelgus iš šalies puikiai matosi, kad brolio šeima gyvena ne taip blogai, kaip stengiasi mums nupasakoti. 

Per kelerius metus, šitaip verkšlendami, jie sugebėjo užmiestyje pasistatyti naują namą, dabar pamažu baigia jį įsirengti.  Kieme pasistatė gražią medžio pavėsinę, aplink įsirengė vietą lauko kepsniams. Žinau, kad pas juos beveik kiekvieną savaitgalį užsuka pavakaroti pažįstami ir draugai. 

Pernai jie nusipirko naujus virtuvės baldus, pasikeitė visą buitinę techniką į naujesnę, nors senoji kuo puikiausiai veikia. Pavyzdžiui, apynauję elektrinę viryklę atidavė tetai, televizorių – mūsų mamai.

Abu naudojasi naujais, tikrai ne pigiais mobiliaisiais telefonais, namuose stovi du brangūs kompiuteriai – vienas sūnaus, kitas vyresniosios dukters.

Bet tik paklausk, kaip jie gyvena, tuoj išgirsi: „Mes nieko negalime sau leisti, ne taip kaip jūs!“ 

Pats brolis ir žmona nesėdi užsidarę namuose. Prieš porą mėnesių savaitgaliui išvažiavo į Druskininkus pasilepinti SPA. Vasaros pabaigoje susiplanavę savaitės kelionę į Kuršių neriją (kuri net mums atrodo per brangi).  

Paskutinis lašas, perpildęs mano kantrybės taurę prikapsėjo per paskutinį apsilankymą. Kartu su broliu ir jo žmona nuvažiavome į prekybos centrą. Visą kelią iki Utenos klausėmės, kaip jie vėl vienas per kitą skundžiasi nepakeliamu skurdu, keikia gyvenimą Lietuvoje ir vėl verkia, nieko negalintys sau leisti.

Paskui žiūrėjau, kaip jie prekybos centre kraunasi į vežimėlį prekes net nežiūrėdami į kainas, kaip vis didėja pakuočių kalnas, kol prekės beveik pradėjo virsti per vežimėlio kraštus ir neištvėrusi leptelėjau: „Klausykit, o jūs tikrai galit sau tai leisti?“

Brolis iškart pradėjo mykti kažką neaiškaus, jo žmona pasidarė raudona kaip burokas. Tai buvo vienintelis vakaras, kada mums nereikėjo klausytis skundų apie tai kaip jiems blogai. Ir ačiū Dievui. Jau vemti verčia klausantis tų amžinų verkšlenimų. 

Savaime aišku, nesu akla. Grįžusi į gimtinę matau daugybę dalykų, kurie ilgam sugadina nuotaiką – kaip ant mielių kylančias kainas. Žinau, kad be mūsų pagalbos mama negalėtų oriai išgyventi iš pensijos, nors dirbo keturiasdešimt metų. Nusimenu pamačiusi parduotuvėje drabužius ar avalynę, kurie užsienyje kainuoja pigiau nei Lietuvoje. 

Bet kur kas labiau už visas blogybes mane erzina lietuvių pomėgis verkti ir skųstis be priežasties. Nors užmušk nesuprantu, kodėl viską reikia piešti juodomis spalvomis, nors geras gyvenimas iš tolo bado akis. Nesuprantu ir taškas.