Gaila mokytojų
Be to, man gaila savo mokytojų. Nuoširdžiai. Ypač dėl to, kad dar vienus metus turės mane, nes aš vėl gadinsiu joms nervus skrolindamas feisbuke telefonu, nemokėsiu tinkamai naudotis skaičiuotuvu, gerai nežinosiu daugybos lentelės nuo 6 iki 8, tingėsiu mokytis, kuo svarbus Lietuvai numiręs Maironis ar kiek upių teka šioje šalyje, nes kam man visa tai – ar turėsiu skaičiuoti, kiek alaus galima jomis plukdyti, nes greit tapsime oficialių alkoholikų šalimi?
Ir ne, aš nesu tas marozas, einantis į mokyklą tam, kad pavalgytų nemokamus pietus ir aprėktų iki nukritimo naktį kelis šimtus mokinių testų taisančią mokytoją už tai, kad daviausi su mergom, kai reikėjo padėti savo užpakalį prie rašomojo stalo ir kalti iki sąmonės netekimo atmintinai testui reikalingą medžiagą, iš kurios panaudoti galėsiu tik 1/5 (bet čia tik popieriaus lape per kontrolinį, o ne gyvenime).
Bet aš žinau, kad būtent todėl ir esu totalus lopas. Nes verčiau jau duotis su mergom (arba kad ir su vaikinais – nebūkime seksistais), o ne siekti savo „šlovingos“ ateities, į kurią šiandien, kai visi neša gėles ir svajoja apie tai, kad vieną dieną išmaldaus Darbo biržos priimti į darbą pagal išsilavinimą, pasaulis ritasi ne per motyvaciją, o per prievartą. Tiesa, mano pasaulis yra Lietuva. Tas pasaulis galbūt ir nesirita. Bet Lietuva tiesiog lekia rėkdama „Padėkit!“.
Rašydamas šią teksto dalį jau įsivaizduoju skaitytojus. Jūs esate protingi. Aš rimtai. Nes tie, kurie nesveikų nervų, jau pabėgo rašyti komentarų, kad esu atsilupęs ir turbūt mokausi specialiojoje mokykloje. Todėl sveikinu išlaikius pirmą šio straipsnio kursą. Aš nebesidergsiu. Galbūt. Tiesiog noriu padiskutuoti apie problemas. Galiu būti neteisus. Bet, priešingai nei mokykloje, už jos ribų kartais daryti tai dar leidžiama, nes ginče gimsta tiesa. Tad pradėkime.
Aš esu nemotyvuotas
Kai peržengiau pirmos klasės durų slenkstį ir mane už rankos paėmė dvyliktokas, viskas atrodė puiku. Spygavau tą dieną: „Oi, kiek daug dalykų išmoksiu! Tapsiu asmenybe, kuri ieškos kelio gyvenime, būsiu protingas, todėl ir laimingas.“
Ak, ta graži vaikystė. Išmokau skaityti. Po to ir rašyti (taip, žinau, kai kurie tokį gebėjimą manyje išugdžiusiai mokytojai norėtų į galvą paleisti kulką, nes skaito tai, kas jiems nepatinka, bet aš ją susirasiu ir pabučiuosiu).
Tarkime, iki 4-os klasės maniau, kad esu svarbi švietimo sistemos vinis. Juk mokinys, po velnių, todėl asmenybė! O kam tos mokyklos plytos, jei ne mokiniams?
Deja, atėjo diena, kai viskas pasikeitė.
„Tu esi nemotyvuotas, Jonai“, – kartą man pasakė anglų kalbos mokytoja (mokys mane ir šiais metais, todėl #JezusMarija, kaip jai nepasisekė – visai nemoku anglų kalbos).
Pasakė tarytum piktai konstatuodama. Mokytojai jautrūs, kai mokiniai nesimoko. Bet jei be sentimentų, taip, šiandien aš esu nemotyvuotas. Tai 11-os mokymosi metų pasekmė. Ir pasakysiu kodėl.
Aš supratau, kad ne kiekviena mokyklos plyta skirta mokiniams. Pavyzdžiui, bent geras gabalas sienų skirta biurokratijai – mokytojai išvarvėjusiomis akimis pildo dokumentus, o ne moko mokinius. Dar jie taiso šimtus testų, patikrinimų, savarankiškų darbų, atremia mokinių tiradas apie tai, kaip jie, vargšeliai, stengėsi ir kokį mažą pažymį gavo.
Po to tie mokytojai pasitikrina banko sąskaitą ir ten mato apvalią špygą arba kelis šimtus eurų, už kuriuos net gerų konservų nenusipirksi.
Tai aš taip vieną dieną ėmiau ir pagalvojau – velniop. Aš jų nevarginsiu. Blogus testus taisyti trunka trumpiau. Todėl dalykų, kurie man nepatinka ir juos esu priverstas pasirinkti tik dėl biurokratų sudarytos programos, aš nesimokau. Ištempiu teigiamą. Ir netrukdau mokinių, kurie mokosi ir yra motyvuoti, todėl sąžiningai turėtų sulaukti pamokoje daugiau dėmesio nei aš, Tai tiek.
Esminė klaida – susitelkiama į klaidas, o ne privalumus. Paskaitę tokias sapaliones jau galite susidaryti įspūdį, kad rašo į portalą koks etatinis ketvertukininkas.
Baikit, nemanau – mano bendras visų dalykų praėjusių mokslo metų vidurkis siekia virš 8. Taigi gydytojas sveikatos pažymoje, patikrinęs mano galvą, ir šiais metais galės parašyti „mokytis gali“.
Nes aš susitelkiu tik į savo privalumus, o ne trūkumus. Ir visa galva neriu ten, kur man tikrai patinka. Tai sveika.
Taip mane privertė pasielgti švietimo sistema – šitą vargšę remontuoja jau 27 metus. Nejučia susimąstai, kad tegul jie ten užsi... (ok, šitą žodį praleisiu), o aš einu sau.
Todėl patarčiau padaryti tą patį visiems Lietuvos moksleiviams. Be išimties. Tarkime, net pirmaklasiams, nes realybė – tai ne graži mokymosi programa.
Norėtųsi palinkėti visiems šios šalies mokytojams – ramiai. Viskas bus gerai. Arba ne. Bet gal jūs geriau jau mokykite, o ne pamokslaukite, nes tokiems nemotyvuotiems kaip aš galite nors kuolą ant galvos (arba jautresnių kūno dalių) tašyti – nieko nebus.
Į ateitį – su siaubu
Viskas, apie ką svajoju, yra tik baigti 12-ą klasę. Kas po to? Sakyčiau, gal dar pagalvosiu. Bet ne, aš negalvosiu. Po to nebus visiškai nieko.
Aš nesimokysiu, nors galėčiau stoti į žurnalistiką. Bet pinigų tam neskirsiu, nes nei turiu (negimiau turtingoje šeimoje, tegul Petrauskienė man atleidžia), nei manau, kad tokiai šūdinai (čia tiesiai šviesiai) programai reikia taškyti pinigus, o į nemokamą vietą dėl privalomo matematikos egzamino (aha, čia nauja tvarka: nori nemokamai – išlaikyk matematiką) neįstosiu, todėl nusispjoviau ir nusprendžiau eiti dirbti. Jei ne į kokią redakciją, tai į žuvų fabriką Norvegijoje, kurioje iš manęs atims per anksti pasidarytus vaikus.
Į ateitį su siaubu žvelgiu galvodamas ne apie vargšeles žuveles. Aš vis mąstau, ką su manimi padarys 12-a klasė.
Jei atvirai – pavers naktimis nemiegančiu zombiu, nes egzaminai. Prisipažinsiu vieną dalyką: esu sukčius iš prigimties. Niekada nesistengiau mokytis. Tik testus ir visa kita apeiti pavyko net be špargalkių rankovėse (kai kurie mokytojai jau žvengia, matau per kompiuterio ekraną).
Taigi jei reikia perskaityti privalomą (dievaži, tas žodis man nepatinka) knygą – perskaitau daug jos aprašymų ir gaunu dešimtukus (ir jums tą patį patarčiau). Jei kas nors į feisbuko grupę įmeta nutekėjusį kontrolinį – išsiaiškinu atsakymus ir gražiai juos testo metu surašau. Arba tyliai (vis tiek mokytojai girdi, bet net jie, suvokdami situaciją, apsimeta, kad ne) paklausiu šalia sėdinčio geradario, koks atsakymas. Ir taip tempiu.
Sakysite, tai nenusipelnęs aš tų pažymių, kuriuos gaunu? Ar tirkai? Konstatuosiu štai ką – jei taip manote, esate nevykėlis, kuris nesupranta, kaip veikia šis pasaulis. Jis niekada nebuvo sąžiningas. Kuo ankstesniame amžiuje tai supranti, tuo lengviau gyventi. Ir tuo pasauliu naudotis.
Deja, mąstau, kad 12-oje klasėje neišsisuksiu. Tapsiu nesveiku zombiu, kuris staiga panorės, jog jo nieko nereiškiantis atestatas būtų bent kiek padoresnis, todėl imsiu mokytis išties – tam, kad nesusimaučiau per egzaminą.
Man negaila manęs. Bet man gaila tų, kurie mokėsi visus tuos 11 metų su manimi ir dar kankinsis šiais. Jie stengiasi, siekia tikslo ir staiga užaugo tokiame pasaulyje, kur jų asmenybę nulems atestatas.
Tai su tuo visus ir sveikinu. Bet tai dar ne pabaiga.
Tapo alkoholikais, kovojo už laisvę
Buvo tų, kurie supyko dėl tokios situacijos. Todėl daužė mokyklos langus. Smūgių yra tekę tiek dabartinėje mano mokykloje, tiek buvusioje. Koks sutapimas – bent kartą kone kiekviena švietimo įstaiga patiria tokį smurto proveržį.
Hiperaktyvių vaikų problema? Neišauklėtų Lietuvos paauglių psichologiniai sutrikimai?
Ne, mielieji. Čia yra tik pasiutę cirko liūtai, vieną dieną pašėlę prieš savo dresuotojus kankintojus. Nesiryšiu aiškinti, kas tie niekdariai dresuotojai. Mokytojai? Ne. Švietimo sistema? Gal. O kas rinko tuos, kurie ją tokią sukūrė? Jūs. Tai pagalvokite kiekvienas, kuo pavertėte jaunąją šalies kartą ir kas tie dresuotojai.
Tiesą sakant, toli eiti nereikės. Turiu pavyzdį. Kartą jau rašiau apie alkoholiką savo draugą, kurį iš mokyklos suolo vežė tiesiai į reanimaciją. Ten jau šeimos problemos, nes motina pijokė, o tėvas pakratė kojas (beje, irgi toks buvo). Bet mano draugas – tas žmogus, kuris mokykloje turėtų būti uždegtas kabintis į gyvenimą, kapstytis lauk iš probleminės šeimos, sulaukti specialistų pagalbos, mokytojų palaikymo.
Šiandien mano alkoholikas draugas turbūt vėl bus mieste. Ir vėl gers. Aš nieko negaliu padaryti – tik nurauti už tokį dalyką jam ausis. O ar gali programas sudarinėjanti, nuolat savo brangiaisiais mokiniais besirūpinanti, Lietuvos ateitį statanti švietimo sistema, pilietiška visuomenė, atjaučiantys mokytojai? Aš nežinau.
Be jų pagalbos nesiruošiu krutinti nė piršto, nes žinau, kad viskas, ką padarysiu, tai tik susigadinsiu nervus ir toliau stebėsiu savo gęstantį draugą.
Tad štai kas man nutiko ir ką pastebėjau prasimokęs 11 mokslo metų Lietuvos mokyklose. Bijau, ką teks pamatyti paskutiniais metais.
Šiandien aš niekam už tai nepirksiu gėlių.
Tad su Rugsėjo 1-ąja!
Ir eikit visi po velnių.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
