Lietuvoje jai per metus skiriama apie 1,5 milijardo eurų. Ir ką mes gauname? Ligonines, poliklinikas ir medikus. Tyrimus ir gydymą – vaistus, operacijas ir dar reabilitaciją.
Ir dažnas bėdas – eiles poliklinikose, pavėluotą ligų diagnostiką, netinkamą gydymą, priemokas už vaistus, per dideles vaistų kainas ir pan.
Kiek kainuoja papildomai pragyventi metai?
Medicininė statistika gali pateikti labai daug rodiklių, apibūdinančių sveikatos apsaugos sistemą – kiek dienų žmogus guli ligoninėje, kiek dienų laukia konsultacijos pas gydytoją specialistą, kiek atlikta kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimų, kiek gydymo ciklų paskirta, receptų išrašyta, ar kiek ligonių apžiūrėta ligoninės priėmimo skyriuje ir t.t.
Ir šie bei panašūs parametrai tampa diskusijos objektu ir pagal šiuos ir panašius rodiklius planuojamas tolesnis sveikatos apsaugos sistemos funkcionavimas bei finansavimas.
Taigi, pirma – ar visos sveikatos apsaugos sistemos funkcionavimo pasekoje prailgėja konkrečia liga sergančio žmogaus gyvenimo trukmė?
Antra – ar pagerėja jo gyvenimo kokybė ? Ir trečia – kiek mums (visuomenei) kainuoja vieno žmogaus papildomai (medicinos dėka) pragyventi vieneri kokybiško gyvenimo metai (KGM, quality adjusted life years – QALY).
Šis suminis gyvenimo trukmės ir jo kokybės parametras yra mokslo šakos, vadinamos farmakoekonomika, tyrinėjimo objektas.
Nesvarbu, kokia liga žmogus serga (ar miokardo infarktu, ar plaučių uždegimu, ar krūties vėžiu, ar insultu), KGM kaina visada bus išreikšta eurais.
Taigi, atsiranda puiki galimybė palyginti, ką mes išleidžiame ir ką už tai gauname. Arba dar kitaip – už kokią sumą nuperkame vienerius KGM sergant skirtingomis ligomis.
Paslėpta socialinė nelygybė
Lietuvos Konstitucijoje parašyta, kad visi esame lygūs. Tai reikštų, kad mūsų visų gyvenimo trukmė ir gyvenimo kokybė yra vienodai svarbi.
Ir tokio biznio tikslas nėra nauda ligoniui, ši nauda yra tik šalutinis šio biznio plano produktas. Tai ir valstybinis vaistų ar tyrimo įrangos užpirkimas, gydymo metodikos įdiegimas, diagnostikos ar gydymo būdo taikymas būtent toje, o ne kitoje ligoninėje.
Visur yra intereso kova pasiimti kuo didesnį finansinio pyrago gabalą. Ir visa tai pateikiama „įpakavime“ – mes rūpinamės Lietuvos ligoniais.
Ir tada nereikia atsakyti į klausimą – kodėl vienas ligas gydome išleisdami 100 000 eurų už KGM, o kitų ligų atvejais nesurandame ir 20 000 euru, už kuriuos „nupirktume“ tuos pačius KGM.
Ar tai reikškia, kad vieni Lietuvos piliečiai yra 5 kartus geresni ir lygesni už kitus, priklausomai nuo sergamų ligų? Ar Lietuvos piliečio gyvenimo vertė priklauso nuo to, kaip farmacinė firma dirba su SAM „prastumdama“ savo vaistą?
Ateitis – dar įspūdingesnė
Ir Valstybė tam pinigų suranda. Modernūs skrandžio rūgštingumą mažinantys vaistai buvo kompensuojami Lietuvoje visiems ligoniams, kai tuo tarpu Švedijoje tam buvo nepritarta dėl per didelės KGM kainos.
Bet juk Lietuvoje viskas ligonio labui. Kraujo ligoms gydyti visiems ligoniams kompensuojamas efektyvus Šveicarijos firmos vaistas. Bet farmacinė firma nori jo parduoti dar daugiau. Ir tada milijonai paskiriami, kad nupirkti šio vaisto sergantiems reumatoidiniu poliartritu.
Nes farmacinė firma paprašė, o mūsų valdininkai rūpinasi Lietuvos ligoniais... Vienos firmos onkologinis vaistas inksto vėžiui gydyti Lietuvoje perkamas sumokant 3000 eurų daugiau už įpakavimą negu Latvijoje, kai KGM kaina yra virš 100 000 eurų.
O ateitis mūsų laukia dar įspūdingesnė – farmacinės firmos planuoja už vieno ligonio išgydymą genetinės korekcijos dėka prašyti po 1 milijoną. Ar šie ligoniai Lietuvoje bus lygiausi iš lygių?
Tai priklausys ne tik nuo mūsų sveikatos politikos formuotojų, bet ir nuo kiekvieno iš mūsų – kiek mes toleruosime tokio biznio planelio įgyvendinimą.
Eduardas Vaitkus, gydytojas, habilituotas daktaras.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
