Mamos neprisimena
Neprisimenu savo tikrosios motinos veido. Mačiau jį tik fotografijose. Tėtį ir mane motina paliko kai dar neturėjau metukų, nes jos gyvenime atsirado naujas vyras. Jos Meilė iš didžiosios M raidės, o mes su tėčiu tapome nereikalingi.
Kūdikystėje mane augino močiutė, vėliau – antroji tėvo žmona, su kuria puikiai sutarėm.
Šeimos istorijos nuo manęs neslėpė, tačiau apie tikrąją mano motiną kalbėdavo retai ir nenorom. Net prabėgus daugeliui metų tėčiui buvo skaudu apie tai prabilti.
Dukrą paliko su tėvu
Žinojau, kad ji ištekėjo antrą kartą. Žinojau, kad kažkur auga mano jaunėlis brolis. Ir nors mano gyvenime viskas buvo gerai, vaikystėje kartais jaudavau nuoskaudą. Kad ir kaip ten bebūtų, norėjau savo tikrosios mamos dėmesio. Nors mažo trupinėlio... nors kažkiek. Norėjau, kad ji prisimintų mane esant.
Ne ji mane bardavo už klaidas ir švelniai nukreipdavo teisingu keliu. Ne ji kartu su manimi perėjo visus maištingos paauglystės vargus. Ne ji nuvogusi kąsnį nuo savęs palepindavo mane maloniomis smulkmenomis. Negirdėjau jos patarimų ir palaikymo, nesiskundžiau nelaiminga meile, o kada radau sau skirtąjį, ne ji mane prieš santuoką palaimino.
Ne ji priglaudė prie krūtinės mano pirmagimį. Ne ji padėjo auginti kūdikį, mezgė kojinytes ir kepurėles, sūpavo, popino ir dainavo lopšines. Ne ji skynė ir nešė savo anūkui pirmąsias braškes ir džiaugėsi pirmais nedrąsiais žingsniais. Ne ji...
Netikėtas skambutis
Kita moteris šluostė man ašaras, juokdavosi kartu su manimi, lydėdavo į mokyklą ir pasitikdavo grįžusią. Kita moteris pasiaukojančiai augino mane nuo mažens. Vadinau ją mama ir mylėjau kaip galima mylėti mamą.
Suaugusi ir subrendusi nustojau jausti nuoskaudą. Viskas, kas susiję su biologine motina, visi neatsakyti klausimai, visi vaikiški „kodėl“ liko praeityje.
Ir štai prieš mėnesį pamačiau, kad man skambina nežinomas adresatas. Nedvejodama atsakiau. Vyras dirba kitame mieste, pirmoji mintis buvo – kažkas atsitiko, jis skambina iš bendradarbio telefono!
Tačiau tai buvo ne mano vyras. Skambino moteris. Paklausė, ar aš Gabija, ir išgirdusi teigiamą atsakymą išlemeno: „Tai labas, Gabyte. Aš tavo mama.“
Nors viskas, kas buvo su ja susiję, jau seniai nustojo kelti jausmus, tą akimirką man žemė išslydo iš po kojų. Visų pirma tai buvo labai netikėta. Visų antra, siaubingai sutrikau. Nežinojau, ką daryti, kaip kalbėtis, o ji pradėjo berti žodžius ir per kelias minutes užvertė mane pavėluota atgaila.
Maldavo susitikti
Sakėsi esanti sveika, gyvenanti gerai. Sakėsi galvojusi apie mane kiekvieną dieną, bet tik dabar išdrįsusi man paskambinti, nes tik dabar nugalėjo baimę. Paskui pravirko. Maldavo susitikti, bent jau pamatyti, kaip aš atrodau. Maldavo leisti pamatyti anūką, o aš stovėjau priglaudusi telefoną prie ausies, sustingusi į druskos stulpą ir negalėjau patikėti, kad tai vyksta realybėje.
Šiek tiek nusiraminusi paskambinau tėčiui ir pribloškiau naujiena. Nors prabėgo daugybė metų, nieko nenorėjau daryti jam už nugaros.
Tėtis ilgai tylėjo, o paskui pasakė: „Spręsk pati. Šiaip ar taip ji tavo tikroji motina.“
Kaip man elgtis, negaliu nuspręsti iki šiol, nors ji skambino jau kelis kartus.
Nežinau, ar pasimatymas su seniai prabėgusia praeitimi atneštų ką nors gero. Klausiau patarimo artimųjų.
Draugės viena per kitą ragina pasimatyti ir net moteris, kurią vadinu ir laikau tikrąja savo mama, sako – jei nesutiksi, paskui gailėsiesi.
O aš nežinau ar nepanorusi pasimatyti ir nusprendusi palikti viską kaip buvo, prarasčiau kažką svarbaus.
Tapo neįdomi
Viena vertus yra noras pasikalbėti, atsisėsti ir sužinoti kaip ji mato praeitį. Išgirsti jos versiją. Antra vertus – toji moteris man visiškai svetima. Man neįdomus jos dabartinis gyvenimas, neįdomūs jos pavėluoti motiniški jausmai.
Mano gyvenime yra pilnatvė, kurios nereikia niekuo užpildyti. Nenoriu jai pasakoti apie tai, kaip aš pati gyvenu. Man nereikia nei jos palaikymo, nei supratimo. Nenoriu, kad ji manimi didžiuotųsi, nes tai ne jos nuopelnas. Nenoriu, kad dėl manęs liūdėtų, nes tai ne jos problemos.
Nežinau ko ji tikisi iš šito susitikimo? Nori numaldyti sąžinę? Nori išmelsti atleidimą? Pasiteisinti?
Dabar aš pati esu mama ir labai gerai žinau vieną dalyką – jokia pasaulio jėga, jokia netikėtai užgriuvusi meilė nepriverstų palikti savo sūnaus. Arčiau žemę nagais, kad tik liktume kartu, kad galėčiau rūpintis savo vaiku ir jį auginti.
Gal todėl vis atidėlioju mūsų susitikimą ir nejaučiu didelio noro bendrauti su ta moterimi. Nemanau, kad sugebėsime suprasti viena kitą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
