Šalia mūsų sodybos, į kurią atsikėlėme iš Vilniaus 2015-tų metų sausį, yra dvi pagrindinės mokyklos. Tai – Kurklių pagrindinė mokykla, iki kurios 3 kilometrai, ir Kavarsko pagrindinė mokykla-ugdymo centras, iki kurios 6 kilometrai.
Trūko specialistų
Pradžioje turėjome tris vaikučius, kuriuos leidome mokytis Kurklių mokykloje. Šioje mokykloje iš viso 37 mokiniai, visos klasės sujungtos po dvi, reikiamų mūsų mergaitėms specialiųjų pedagogų nėra.
Mūsų globojami vaikai dėl mažo mokinių skaičiaus neturi net su kuo pertraukų metu pabendrauti, neturi draugų, o bendravimas su bendraamžiais, kaip žinia, yra viena iš svarbiausių emociškai atsilikusių vaikų ugdymo ir socializacijos priemonių.
Šį pavasarį paėmėme iš Aulelių vaikų globos namų dar vieną mergaitę su specialiaisiais poreikiais, kurią taip pat leidome mokytis į Kurklius. Vasarą su žmona ir vaikais priėmėme sprendimą keisti mergaitėms mokyklą ir nuo rugsėjo leisti visas tris į Kavarsko pagrindinę mokyklą-ugdymo centrą, o berniuką dešimtoką paliekame Kurlių mokykloje.
Veža tik dvi
Ir, štai – problema. Kadangi Kavarsko mokykla nuo mūsų sodybos yra trimis kilometrais toliau negu Kurklių mokykla, Anykščių rajono Tarybos sprendimu pavežėjimas mokykliniu autobusiuku yra negalimas, nes mokykliniam transportui leidžiama vežti mokinius tik į artimesnę mokyklą.
Tačiau tame Tarybos sprendime yra ir išlyga, kad tas sprendimas negalioja spec. poreikių turintiems vaikams. Tai yra, tokius vaikus tolimesnė mokykla, užtikrinanti spec.poreikius, gali savo transportu atsivežti.
Nežino, kaip paaiškinti
Ir, ką gi, rajono švietimo skyrius Kavarsko pagrindinei mokyklai-ugdymo centrui leidžia paimti tik tuos du spec. poreikius turinčius vaikus, o trečią mergaitę turiu vežti aš pats...
Reiškia, kad prie laukiančių šalia kelio trijų mergaičių privažiuoja mokyklinis autobusiukas, dvi iš jų įlipa, o, trečiai negalima – ji lieka stovėti pakelėje.
Pastarąją aš vežu savo automobiliu važiuodamas paskui mokyklos transportą... Dabar visas tris mūsų mokines vežioju į Kavarską aš pats, nes nesugalvoju, kaip paaiškinti vaikams, kodėl dvi mergaites mokyklai leidžiama vežti, o kitos – ne.
Deja, bet negalvojama apie tai, jog iš vaikų namų paimti vaikai gautų geresnį ugdymą, gautų papildomą pedagogų dėmesį, pajustų rajono valdininkų supratimą. Negalvojama, kad šie vaikai, praradę dalį savo vaikystės, netekę savo tėvų meilės ir šilumos, nusipelno papildomo valdžios dėdžių ir tetų dėmesio.
Mūsų globojami vaikai pradeda atsigauti nuo savo praeities košmarų. Duodame su žmona jiems visko, kiek galime – norime išugdyti ir paruošti visuomenei.
Turiu būti pavyzdžiu savo vaikams, tad turiu kovoti su neteisybėmis ir abuojumu visuomenėje, kad, suaugę, jie netaptų nuolankiomis avelėmis, kad išmoktų pastovėti už save, kad elgtųsi gyvenime atsakingai.
Gaila, kad į tėvus praradusius vaikus rajone dar žiūrima pro valdiškus akinius ir Prezidentės mintys čia nesuprantamos.
***
Anykščių savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Vida Dičiūnaitė komentavo, kad šios šeimos klausimas jau išspręstas.
„Paskambinome mokyklos direktorei su nurodymu, kad autobusiukas vežtų ir trečią šios šeimos mergaitę.
Tiesiog įvyko nesusipratimas. Pagal transporto lengvatų įstatymą savivaldybė kompensuoja važiavimą į artimiausią mokyklą 1–8 klasių mokiniams. Tačiau yra tam tikros išlygos specialiųjų poreikių vaikui.
Tačiau mes aklai neatsižvelgėme į nustatytą tvarką ir nusprendėme vadovautis žmogiškumo principais, kad mergaitė galėtų keliauti į mokyklą su savo šeimos nariais tuo pačiu autobusu.
Dabar į mokyklą paimami visi trys vaikai“, – sakė Anykščių savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Vida Dičiūnaitė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
