Kadangi „aplinkybės“ privertė mane sugulti su vedusiu vyru ir sau atlikti baisųjį emocinį egzorcizmą, po to labai sėkmingai galėjau kaltinti ir jį, ir aplinkybes.
Ilgai tryniau šitą toksišką mėšlą savo galvoje, kol supratau, miela Alisa, bet tavęs juk niekas neprievartavo. Kam tas ausis pastačius klausei tų makaronų? Ne tik klausei, dar ir tikėjai – nors tai nebuvo grįsta absoliučiai jokiais patvirtinančiais veiksmais.
Teko išvysti, kad tame sapne gyventi buvo mano pasirinkimas. Paminti savo vertybes buvo mano pasirinkimas. Dramatizuoti iki depresijos buvo mano pasirinkimas.
Nustojau meluoti pačiai sau
Tai buvo karčiausia sveikos nuovokos taurelė mano gyvenime. Ją išgėrus taip nukratė, kad teko atsibusti. Nuo realybės suvokimo sukelto šleikštulio supratau, kad pagaliau esu motyvuota rasti stabilų pagrindą po kojomis, atstatyti savivertę ir sutrumpinti laiko švaistymą, naudojamą kaltinimams, pykčiams bei savigraužai.
Tad pirmas dalykas, kurį sau paaiškinau taip be melo, išsisukinėjimų, jokių ten makaronų ant savo pačios ausų, buvo tas, kad aš galiu rinktis. Visada yra vienas kelias arba kitas kelias. Visuomet yra daug dantų pastų supermarkete ir net kelios obuolių rūšys, visuomet galiu nusišypsoti arba būti susiraukusi, visuomet galiu rinktis ar sekti savo nuostatomis ar jas, šiek tiek primerkus akeles ir papudrinus sau smegenėles tiesiog ignoruoti.
Atsakomybės už savo gyvenimą? Pasirodo, norint išjudėti iš akligatvio, buvo būtina suvokti, kad tai yra tik mano kūrybos vaisius. Pradėjau klausti savęs, galbūt galiu nebedaryti sabotažo pati sau? O vietoj jo įdėti visas reikalingas pastangas savo laimei susikurti, ir tai daryti stropiai bei nuoširdžiai (kalbama apie mano laimę), o ne šiek tiek, priešokom, kai yra laiko ir noro (kažkodėl tik tiek anksčiau vertinau savo pačios gyvenimo pilnatvę).
Tai pasirinkimas, po kurio tenka daryti milijonus kitų mažesnių pasirinkimų, vedančių ta pačia kryptimi ir vis sau priminti, kad aš vienintelė esu savo gyvenimo cirko direktorė.
Ne vyrai, kurie neskambina. Ne draugės, kurios nuvilia ir ne viršininkai, kurie neįvertina. Ne, ne, ne – jie aplinkybės į kurias reaguoju, tačiau tik aš esu savo realybės fėja arba piktoji ragana. Todėl nuolat savęs klausiu – ar vedu save kreivų veidrodžių ar stebuklų šalies link?
Aš rizikuoju
Taip aš vėl pradėjau rašyti. Kasdien sportuoti. Gyventi blaivai. Keliauti viena. Užkalbinti nepažįstamą gatvėje. Parašyti tą knygos recenziją. Daug juoktis iš savęs. Rezultatas – stipriai sumažinta drama ir šiaip visokių asilų gyvenime skaičius bei sparčiai kylanti savivertė bei meilė sau.
Kai vietoj baimių, dramų bei moliūgų meti iššūkį kiekvienai savo dienai, nepaisydamas vidinių demonų, gyvenimas tampa labai įdomus. Žinau, kad pati turiu stengtis atrasti savo stebuklų šalį kiekvieną mielą dieną, o aplinka tiesiog yra, kokia yra, buvo kokia buvo, ir bus tokia, kokią sukursiu.
Aš transliuoju
Prisiimu atsakomybę už žinutes, kurias siunčiu kitiems bei sau. Kiek galima skųstis tuo, kas jau nutiko? Galima daug ir ilgai, tik, kad prasmės tuose skunduose paprasčiausiai nėra. Na, aišku, nebent pokalbio tikslas – užauginti auką savyje.
Aišku, labai masina graudenti apie tai, kaip aplinka privertė mane, tokią vargšę bejėgę tuose negatyvo vandenyse nepaliaujamai skandintis. Tačiau apakino juk ne maniakas, išprievartavęs mano sveiką nuovoką, ją sau išsijungiau pati. Todėl vienas iš pagrindinių dabartinio mano gyvenimo įstatymų yra dalintis tiesa, gėriu ir meile. Ir visu vidumi jaučiu – tai teisingas kelias.
Laiminu savo dieną
Kai sirgau depresija, sunkiausi būdavo rytai. Atmerkus akis suprasdavau – ir vėl laukia nauja diena, kurioje vėl bus daug šūdo, kurioje vėl bijosiu žmonių, nekęsiu savęs ir kurioje vėl reikės palikti lovą. Arba ne.
Pabandžiau žaisti žaidimą – atsimerkiu ir pasirenku naują dainą. Primenu sau, kad ši diena yra vienintelė mano gyvenime. Jos daugiau nebebus. Niekada. Žmonių, kuriuos sutiksiu, gali rytoj ir nebūti, patirtis, kurias patirsiu, gali ir nebepasikartoti, reginiai, kuriuos išvysiu, niekada nebegrįš. Tai blaivina ir itin greitai atplėšia nuo beviltiško savęs gailėjimo.
Kartais man pasidaro baugu nuo visos tos atsakomybės ir užgriuvusios galimybės rinktis, tačiau dar kraupiau prisiminti, kokioje tamsoje aš anksčiau savo noru gyvenau.
Tad nuo šiol prisiimu atsakomybę už kiekvieną atrastą stebuklų šalį lygiai taip pat kaip ir sutikta kreivą veidrodį. Linkiu ir jums to paties.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
