Kentėjo dėl pavydo
Su savo vaikinu draugavome daugiau nei penkerius metus ir visą tą laiką aš kentėjau nuo jo pavydo priepuolių.
Santykių pradžioje jo pavydas buvo man net šiek tiek malonus. Jaučiausi labai vertinama, mylima ir tiesiog nuleisdavau viską juokais.
Pamanyk, sukėlė skandalą, pamatęs kaip kalbu su pažįstamu vyriškiu. Vadinasi esu jam labai svarbi. Nieko tokio, kad užsiraukė kai iškart neatrašiau į jo žinutę. Vadinasi rūpinasi manim, pergyvena, kad man ko nors blogo neatsitiktų. Ne bėda, jei zirzia, kad per daug laiko praleidžiu su savo draugėmis. Tai tiesiog reiškia, kad daugiau laiko nori praleisti su manimi, bijo mane prarasti.
Paskui pavydas, nuolatiniai pykčiai ir taikymasis pradėjo varginti. Bandžiau su juo kalbėtis ir gražiuoju ir piktuoju, verkdavau... viskas kaip žirniai į sieną. Rodos jau viskas, jau išsiaiškinom, tarp mūsų neliko jokių abejonių, jis pagaliau pradės manimi pasitikėti, bet ne!
Jausdavosi kalta
Visada atsirasdavo pretekstas sukelti man dar vieną bjaurią pavydo sceną. Reikėjo skirtis su juo jau tada, bet vis dar buvau beprotiškai įsimylėjusi. Vienatvės baimė buvo didesnė už jo pavydo keliamas problemas.
Pradėjome gyventi kartu. Tikėjausi, kad pasiryžus šiam žingsniui jis pagaliau apsiramins. Pagaliau supras, kad aš niekur neketinu nuo jo pabėgti. Kad esu pasiruošusi kurti šeimą.
Mano lūkesčiai nepasiteisino. Pasidarė dar blogiau. Anksčiau jis tiesiog keldavo skandalus. Dabar rado naują būdą mane pakankinti, nubausti už nebūtas nuodėmes.
Jei paklausdavau kas atsitiko, kas vėl negerai, sulaukdavau vienintelio atsakymo „tu pati žinai“ ir vėl tyla.
Negalėdama ištverti tos tylos ir kaltės, pradėdavau atsiprašinėti. Vos ne keliais prieš jį šliaužiodavau, kol pagaliau teikdavosi man „atleisti“. Paskui, gavęs ko nori, jis kelias savaites būdavo šilkinis.
Jis mokėjo būti pašėlusiai dėmesingas, būtent tuo mane ir sužavėjo. Mokėjo daryti mielas romantiškas staigmenas, apipildavo komplimentais...
Ieškojo kompromato
Pati to nepastebėdama vis giliau grimzdau į jo kontrolės liūną. Po darbo lėkdavau į namus, kaip akis išdegusi. Žinojau, kad jei pavėluosiu manęs vėl laukia skandalas ar ilga slegianti tyla.
Pakeičiau drabužių stilių. Lengvos vasarinės suknelės, kurias kažkada taip mėgau, trumpesni sijonėliai ir net dailios pėdkelnės liko nugrūstos į spintą. Kaip ir ryški kosmetika. Kaip ir kvepalai. Jam kliūdavo net elementarus blakstienų tušas.
Beveik nutraukiau santykius su artimiausiomis draugėmis, nes vis tiek neturėjau jokios galimybės susitikti. Vos užsiminus apie pasisėdėjimą „tarp mūsų mergaičių“ jam iš burnos iš siuto pradėdavo dribti putos.
Jis be jokios gėdos naršydavo po mano telefoną, vis ieškojo kompromituojančių žinučių. Prieidavo iki visiško absurdo. Kartą pasiuto radęs praleistą skambutį iš nežinomo numerio. Kaip vėliau išsiaiškino man skambino prekybos agentas... manot sulaukiau atsiprašymo? Norėtumėt.
Draugas užsiraukė, nes jo manymui tarp manęs ir to agento „kažkas yra“.
Sustreikavo sveikata
Pamažu, man dar visai jaunai moteriai nuo tų ištisinių nervų pašlijo sveikata. Pradėjau jausti spaudimą krūtinės srityje, naktį pabusdavau nuo to, kad pasidarydavo sunku kvėpuoti. Ilgai kankino šlykštus jausmas, tarsi būčiau smaugiama.
Apėjau krūvą daktarų, nieko jie nerado. Nežinau kiek dar būčiau kentėjusi, nors tuo metu apie meilę tarp mūsų jau nebuvo jokios kalbos. Gyvenau su juo daugiau iš įpročio ir prisirišimo. Gal būčiau baigusi savo dienas tarp psichikos ligonių, nežinau.
Vienas įvykis atvėrė man akis į realybę ir pagaliau privertė imtis veiksmų.
Darbe buvo labai sunkus ir įtemptas periodas, mažai valgiau, labai pavargdavau. Žodžiu „mano dienos“ vėlavo jau pusantros savaitės.
Nepatikėsit, bet jis tai pastebėjo. Tuoj užsipuolė su klausimais. Bandžiau paaiškinti, kad kartais taip būna, jis manęs neklausė. Tądien susipliekėm ne juokais.
Nusikamavusi, išsižliumbusi leisgyvė nušliaužiau į lovą, o naktį pabudau nuo to, kad jis purto mane už pečių.
Iš pradžių nesupratau, kas yra, nes prieš naktį išgėriau migdomųjų. Tik paskui suvokiau, kad jis ant manęs baubia: „Nuo ko vaikas? Sakyk, nuo ko vaikas bl...?!“
Jis atrodė klaikiai, todėl siaubingai išsigandau. Kratė mane be gailesčio. Galvojau, kad jei ką nors pasakysiu, jei pabandysiu teisintis, galiu sulaukti ne tik riksmų. Galiu sulaukti ir smūgių.
Kai stingulys praėjo, šiaip ne taip išsiplėšiau ir nulėkusi užsidariau vonioje. Ten ir pratupėjau visą naktį, drebėdama susirietusi ant grindų. Tik tada pradėjau mąstyti blaiviai.
Supratau, kad niekas nepasikeis. Jis ir toliau mane persekios, kontroliuos, kaltins, įtarinės, žemins... o jei tikrai pastočiau, koks būtų mūsų vaiko gyvenimas? Ar apskritai tą vaiką išnešiočiau, jei jam kiltų įtarimų?
Pabėgo pas mamą
Kitą vakarą negrįžau į mūsų bendrus namus. Susiskambinau su mama ir pasakiau, kad laikinai pagyvensiu pas juos su tėčiu.
Apie tai, kad nenoriu su juo turėti nieko bendro pasakiau jam telefonu. Gal ir žiauriai nuskambės, bet buvau tokia prigąsdinta po tos nakties, patyriau tokį šoką, kad bijojau su juo susitikti gyvai.
Pirmos savaitės buvo tikrai nelengvos, nemeluosiu. Kai taip ilgai būni su žmogumi, vis tiek lieka tuštuma, kurios atrodo neįmanoma užpildyti. Net jei tas žmogus buvo pabaisa, suvokimas ne iš karto ateina.
Vėliau pasidarė lengviau. Net buvau pamiršusi, kaip nuostabu laisvė. Kaip gera kai niekas tavęs nekontroliuoja. Kai gali rengtis kaip nori, eiti kur nori ir nesijausti kalta, kad penkiom minutėmis ilgiau užsilaikei darbe. Stebuklingai vos per mėnesį pasitaisė sveikata. Dingo nemalonūs pojūčiai. Dabar puikiai suprantu, kad tai buvo įtampos pasekmė.
Tiesą sakant jau seniai nesijaučiau tokia laiminga. Noriu patarti visoms, jei jūsų kelyje pasitaikys toks tipas, bėkit neatsigręždamos. Jis nevertas nei jūsų meilės, nei ištikimybės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
