Perskaičiau ir man pasidarė bloga – širdis pradėjo daužytis ir išmušė prakaitas. Jis neatleis... Tikrai neatleis... Dieve ir kam aš taip padariau?!
Šlubavimas slėpė baisią ligą
Mano jauniausias sūnus nuo mažens turėjo problemų su sveikata. Jis dažnai springdavo ir nuo kieto, ir nuo minkšto maisto. Taip pat jis turėjo sunkios formos bronchinę astmą. Tik vėliau buvo išsiaiškinta, kad būtent springimas ir galėjo turėti įtakos tokiems sunkiems dusulio priepuoliams.
Nuo 7 metų sūnus pradėjo šlubuoti. Gydytojai viską suvertė plokščiapadystei ir patarė mankštintis bei dėti įdėklus į avalynę. Tai kuriam laikui padėjo. Paauglystėje sūnus pasiskundė keista būsena. Jam buvo nutirpęs visas kūnas.
Tą dieną jį paguldė į neurologinį skyrių ir mes sulaukėme nemalonių žinių. Sūnui rado retą įgimtą smegenų patologiją – iš vienos pusės neišsivysčiusias smegenėles, hipertrofinį smegenų dangalą, cistas neoperuojamoje vietoje ir naktinę epilepsiją.
Būtent dėl paskutinės ligos sūnui ir nutirpo kojos. Taip pat dėl smegenų patologijos sūnui yra sutrikusi kraujotaka į smegenis. Nes yra kreivos, užspaustos kraujagyslės. Dėl ko jam dažnai skauda galvą.
Kaip pasakė gydytoja, su tokia smegenėlių patologija sūnus apskritai neturėjo vaikščioti ir yra stebuklas, kad jis ta daro. Ir visi tie springimai, astma, galvos skausmai, epilepsija ir šlubavimas yra šios patologijos pasekmė.
Po diagnozės pasikeitė
Bet baisiausiai tada buvo ne diagnoze. O tai, kad gydytoja pasakė 16 metų paaugliui, kas jam yra ir kas gali atsitikti. O atsitikti gali viskas – ir insultas, ir vėžys, ir tiesiog staigi mirtis. Sūnų tai sukrėtė.
Grįžęs iš ligoninės jis visiškai pasikeitė. Iš gero, vien dešimtukais besimokančio mokinio jis tapo agresyviu, nesuvaldomu jaunuoliu. Kai bandžiau su juo kalbėtis, jis man atsakydavo: „Mama, aš nežinau, kiek man liko gyventi, todėl leisk man daryti viską, ką aš noriu.“
Man labai skaudėjo širdį, bet aš nusileidau... Ir prasidėjo... Sūnus pradėjo rūkyti, gerti, negrįžti naktimis namo, nesimokyti, praleidinėti pamokas, pasidarė nesukalbamas.
Dvyliktoje klasėje jį kelis kartus norėjo pašalinti iš mokyklos. Ir tikrai ne už nieką. Aš mačiau, kad toks jo elgesys yra psichologinės traumos pasekmė. Ir net buvau prišnekinusi jį nueiti pas mokyklos psichologą.
Sūnus nuėjo, bet apsilankymas ten padare tik dar daugiau problemų. Ką tik universitetą baigusi mergina, neišsiaiškinusi problemų priežasčių, pradėjo sūnų mokyti, kad jis yra asmenybė, kad tėvai negali jam nieko sakyti, kad yra daug rūkančių ir geriančiu žmonių ir tėvai turi susitaikyti su tuo, kad jų sūnus yra vienas iš jų. Ir nieko blogo jo elgesyje nėra. O mokykloje jam nesiseka irgi dėl tėvų kaltės. Neva, mes labai spaudžiame sūnų ir jis nesimokydamas priešinasi mūsų ir visų suaugusiųjų, tame tarpe ir mokytojų, spaudimui...
Ir ko tik tuose universitetuose moko studentus... Skaičiuoti pagaliukus? O sūnui to ir reikėjo. Jis ir toliau terorizavo mus, kol galiausiai jo mokykloje neištiko agresijos priepuolis, po kurio jau buvo parašytas įsakymas dėl jo pašalinimo iš mokymo įstaigos.
Sulaukė patyčių iš mokytojų
Sūnui nebuvo kur dėtis. Arba būti išmestam dvyliktoje klasėje iš mokyklos, arba eiti pas psichiatrą. Jis nuėjo. Ten jam buvo diagnozuotas bipolinis sutrikimas... Baisi liga. Mums ši diagnozė buvo dar vienas šokas. Nes greičiausiai tai irgi bus įgimtos smegenų patologijos pasekmė... Po gydymo sūnui palengvėjo.
Jis tapo ramesnis ir sukalbamesnis, pradėjo mokytis. Tačiau prieš tai sugadinta reputacija ir mokytojų „užsisėdimas“ neleido jam ir vėl prasimušti į pirmūnus.
Ir aš padariau klaidą. Nuėjau į mokyklą pas mokyklos psichologą ir papasakojau apie sūnaus diagnozes su viltimi, kad ji pasikalbės su mokytojais ir tie supras, kad sūnaus elgesys – ne auklėjimo spraga, o ligos padarinys. O tai supratę, sūnų užjaus ir padės baigti mokyklą. Mokyklos psichologė nuramino ir užtikrino, kad viskas bus gerai, kad konfidencialumą ji garantuoja ir mano sūnui bus padėta.
Nebuvo. Kai kurie mokytojai pradėjo dar labiau tyčiotis iš sūnaus vadindami ji psichu ir šizofreniku... Apie bipolinį sutrikimą sužinojo ir klasiokai, kurie jam ir papasakojo apie mamos apsilankymą mokykloje. Norėjau kaip geriau, o gavosi kaip visada... Aš eilinį kartą suklydau, nes neįvertinau mūsų mokyklų supuvimo lygio...
Nesijaučia saugūs
Sūnus su manimi nekalbėjo kelis mėnesius. Buvo labai įskaudintas. O aš nusivyliau mokyklos pedagogais ir tuo labiau mokyklos psichologais. Būtų mano valia, pusė iš jų ten nedirbtų.
Ir apskritai, manau, kad jau laikas į tokias specialybes, kaip mokytojas ir mokyklos psichologas, daryti atrankas. Negali bet kas iš gatvės dirbti šį darbą. Tokį darbą turi dirbti tik aukštas moralines vertybes turintis žmogus.
Tada ir mūsų vaikai būtų visai kitokie, ir mokykloje jaustųsi saugūs nepriklausomai nuo tuo, kokiomis ligomis serga. O ir į pensiją visus pedagogus išleisčiau 50-ties metų. Nes manau, kad po 50-ties visų pedagogų nervų sistema tikrai yra sugadinta.
O sūnus mokyklą visgi baigė gerai. Išlaikė 4 valstybinius egzaminus. Anglų net 85 procentais. Ir kitus virš 50 procentų. Ir tai padarė jaunuolis, kuris mokytojų metų gale buvo įvertintas labai žemais pažymiais bei buvo visiškai nurašytas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
