Paskutinės bene plaučiausiai nuskambėjusios – Andriaus ir Monikos Šedžių skyrybos. Pasakysite, kad kas čia tokio. Juk visoms poroms taip gali nutikti.
Mano giliu įsitikinimu, daugelio šeimų skyrybų priežastis yra nemokėjimas kalbėtis tarpusavyje. Tai pažymi ne viena šeimą, kuri išgyveno skyrybas.
Daugelis šeimų skiriasi vos pajutę kažkokius gyvenimo sunkumus ar kitokius nepatogumus. Taipogi daug ką reiškia amžiaus skirtumas.
Tačiau mane šiose skyrybų istorijose stebina populiari mada „praskalbti“ savo santykius visose žiniasklaidos priemonėse.
Pradėjau stebėtis, kaip galima taip dumti žmonėms akis. Tokia labai didele ir sunkiai praregima migla. Skyrybos – sunkus ir labai skaudus reikalas. Bet gerbiamoji Monikutė jau pačią pirmą minutę sukėlė šviesios atminties Nikulino vertą humoro pokštą.
Ji pasakė, kad nenori būti priklausoma ir nori tęsti savo karjerą, uždirbti daug pinigų. Tik štai jos vyras to neleidžia.
Galite man papasakoti, kaip gerbiama Monika Kvietkutė-Šedžiuvienė pateko į žiniasklaidos dėmesį ir tapo muzikinės grupės nare? Ar tikrai tik talento dėka? Ar dar buvo ir talentas žinoti, kur, kaip ir kiek reikėtų už karjerą patepti. Kaip toje dainoje: „Taip jau buvo nuolatos, kas neteps tas nevažiuos“.
Ar jūs manote, jei ne visuomenėje žinomas vyras, ji būtų kažko pasiekusi?
Bet mane skyrybų istorijose visada labai liūdina kitas dalykas. Žmonės skirdamiesi labai mėgsta naudoti sunkiasvorį ginklą – vaiką. Aš visada prašau, nekiškite vaikų į savo kvailus sprendimus. Net Arkadijus Vinokuras, rašydamas knygą pasakė, kad vaikai nekalti dėl tėvų sprendimų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
