Pažiūrėkime kokie mes esame.
Konstitucija teigia, kad visai tautai turi būti užtikrinta nemokama sveikatos priežiūra. Patys nubalsavome. Turime. Kas iš to gavosi? O gavosi keistas reiškinys. Gydytojas pilietis, kuriam mokėti galima vos šiek tiek daugiau nei už batoną parduotuvėje. O pasiekiamumas mediko turi būti dar lengvesnis nei duonos kepaliukas prekybos centre. Mat kai namuose trūksta duonos ar batono, ramiai randame išeitį kaip iš to išsisukti, bet kai jau prireikia gydytojo – imame čia ir dabar.
Žinoma, daug kas priklauso nuo vadybos ir eiliniam piliečiui tarsi neturėtų rūpėti mediko atlyginimas. Jis nori gauti kokybiškas paslaugas. Bet kas vyksta su mumis, kai prasideda diskusijos apie medikų algas? Visuomenė ima rėkti, kad medikai nėra verti to atlygio, nes: neįmanoma patekti pas medikus, jie nemandagūs, dauguma gauna kyšius ir t.t. Ir šiaip negali viena grandis išsišokti ir uždirbti staiga daugiau nei statybininkas ar asfalto klojėjas. Lietuvoje negalima tinkamai gauti atlyginimus nei mokytojams, nei gydytojams. Juk konstitucija numatė, kad tai profesijos, kurios yra nemokamos. Ir tai mūsų sąmonės problema.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
