Ne parama, o pasityčiojimas
Vakare tvarkiausi namuose, tuo pat metu klausydama žinių. Išgirdau kas kalbama apie vaiko pinigus... iš apmaudo ir nevilties net ašaros akyse susikaupė.
Žinot ponai valdininkai, tai ne parama. Tai tikrų tikriausias pasityčiojimas iš visų dirbančių, savo šeimas išlaikančių ir pinigų iš valstybės nekaulijančių tėvų. Ciniškas spjūvis padoriems, savo vaikais besirūpinantiems tėvams į veidus.
„Vaiko pinigus“, tuos niekingus 30 eurų vaikui, valdžia įvardija kaip didžiausią savo pasiekimą, kukliai nutylėdama, kad tuos pačius pinigus tėvai gaudavo su NPD mokesčių lengvata.
Nesuprantu, kodėl dabar norėdama juos gauti aš turėsiu atsiprašyti iš darbo, stovėti eilėje, rašyti krūvą popierių, pateikti dokumentus, kurie ir taip yra el. sistemoje (spėju ne viskas bus paprasta, reiks palakstyti po kabinetus), o paskui laukti socialinių darbuotojų ar vaiko teisių atstovų apsilankymo?
Kodėl dirbantys, mokesčius mokantys tėvai bus priversti žemintis tapę „paramos prašytojais“ ir dar plačiai atverti tikrintojams namų duris?
Turės atverti duris
Jei kas ir laimės iš tokios pagalbos, tai latrai, tinginiai ir mamos gegutės, vieną po kito perinčios nemylimus nereikalingus vaikus, paskui gyvenančios iš valstybės mokamų pašalpų.
Tokiems 30 eurų parama už vaiką bus puikiausia paskata gamintis daugiau ir gimdyti daugiau. Koks bus tų pinigus tėvams nešančių vaikų gyvenimas belieka tik spėlioti, o tokių „šeimų“ išlaikymas kris ant tų pačių, dirbančių ir sąžiningai mokesčius mokančių, tėvų pečių...
Dar labiau mane nuliūdino faktas, kad norėdama gauti taip vadinamą „paramą“, turiu įsipareigoti atverti savo namų duris įvairaus plauko „tikrintojams“.
Net pačioms geriausioms ir darbščiausioms mamoms kartais pasitaiko blogų dienų. Ne per seniausiai susirgau gerklės uždegimu. Temperatūra iki lubų, kol išrašė antibiotikų vaikščiojau po namus svyrinėdama iš silpnumo, neplauta galva, o namuose buvo, švelniai tariant, chaosas.
Įsivaizduoju, kas būtų, jei vaikų gerovės tikrintojai būtų tuo metu pabeldę į mano duris. Spėju, kokias išvadas būtų padarę, pamatę durų staktos besilaikančią mamą, besigūžiančią storame megztinyje, raudonomis akimis, nuo skausmo nesugebančią išlementi rišlaus sakinio. Kaip turėčiau elgtis tokiu atveju? Kištis po pažastimi termometrą, plačiai išžioti gerklę, teisintis prieš nepažįstamus, nekviestus svečius? Raudonuoti iš gėdos, nes nesutvarkyti namai?
Gal buvo tikėtasi kitko?
O jei netyčia ateitų nelabai linkusi aiškintis moteriškė? Jei poniai susivaidentų, kad rado mane išgėrusią, ar apsvaigusią? Kaip tada? Atimtų vaikus ir turėčiau kovoti dėl jų teismuose?
Kas garantuoja, kad pildant paraiškas internetu, neužlūš serveriai (dažnokai pasitaiko, tiesa?), ar prašymo formos bus tokios pat „paprastos“ kaip kasmetiniam pajamų deklaravimui, kur ir velnias koją nusilaužtų.
Spėju atsiras tėvų, kurie neprisivers žemintis ir paprasčiausiai neprašys jiems priklausančių vaiko pinigų. Gal to ir buvo tikėtasi? Vis euras kitas į valstybės kišenę. Auksiniams šaukštams, panelėms referentėms, patarėjams ir dar bala žino kam. Tik ne vaikus auginantiems tėvams.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
