Juk dažnas žino, kaip tai yra nemalonu, gal greitosios reikia tik mirštantiems... Pasitarusi su 112 operatore ir greitosios pagalbos stotimi – mašina atvyko jau po penkių minučių!
Du malonūs vyrai išklausė ir priėmė sprendimą vežti į ligoninę patikrinti, ar „nieko blogo“. Aš dvejojau, tačiau jie maloniai įkalbėjo. Atvežė. Palydėjo. Nuoširdžiai rūpinosi.
Atvykome į Lazdynų ligoninės priėmimo skyrių. Buvo labai daug žmonių. Savaitgalis. Naktis.
Kas su traumom iš naktinių barų, kas po avarijų, kas tiesiog sunegalavęs.
Pralaukėme 1,5 valandos ir nepykome, nes buvo daug žmonių su sunkesnėmis traumomis. Tačiau kantrybė nėra begalinė, o ir vyro skausmai tik didėjo.
Aš nieko nesitikėdama pasiteiravau seselės, ką daryti. Sureaguota buvo iškart. Gydytojų apkrova buvo labai didelė, tačiau vyrą apžiūrėjęs medikas buvo malonus, dėmesingas, įvertino visus rizikos faktorius ir paliko vyrą ligoninėje – stebėti iki ryto. Namo nepaleido.
Noriu pasakyti, kad iki šiol bijojau greitosios pagalbos ir priėmimo skyrių – visi dažnai girdime daug blogų atsiliepimų apie nežmonišką elgesį ir grubumą ten.
Aš auginu tris mažamečius sūnus ir tikiu, kad jei jie užaugę būtų kaip to vakaro greitosios pagalbos vyrai – vairuotojas Ildar Smolskij ir specialistas Edvardas Tkačenkovas, bei priimamojo skyriaus terapeutas Aleksander Zakharov, – aš būčiau labai laiminga mama.
Ačiū Jums, mamos, kurios išauginote tokius žmones.
Didelė padėka ligoninės personalui, kuris budi visą naktį, kad galėtų gelbėti gyvybes. Ačiū.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
