Prieš mane buvo išsirikiavusi visa armija žilagalvių, kurie, patys žinote, kiek laiko užtrunka pirkdami vaistus. Kalbu apie vaistų kiekius, kuriuos vaistininkams reikia surašyti į kompensuojamų vaistų knygeles, susegti čekiukus.
Močiutės istorija
Ką gi, apsišarvavau kantrybe ir laukiau eilėje. Man už nugaros spjaudėsi nekantraujanti porelė, vis garsiai dūsavo, kad reikia laukti ilgoje eilėje ir kentėti senolių raudas.
Todėl mano dėmesį nuo telefono patraukė močiutė, kurios pašnekesys su vaistininkei mane sugraudino iki ašarų. Kai pradėjau klausytis, ką ta močiutė pasakoja vaistininkei, man pasidarė be galo graudu.
Susiję straipsniai
Senolė pradėjo pasakoti vaistininkei apie savo sveikatą, kodėl jai tokius ir anokius vaistus daktarytė išrašė, guodėsi, kad ne visada pensijos pakanka vaistams įsigyti.
Laimei, kartais jai padeda Anglijoje gyvenantis sūnus su šeima. Atsiunčia šiek tiek pinigų. Bet visa tai pasakodama senolė neverkia ir neinkščia, ji šypsosi ir šviesiai pasakoja apie savo gyvenimą.
Pacientų atstovė pasakė, kas bus ėmus prašyti receptų kai kuriems vaistams
Rodė nuotraukas
Kol vaistininkė rūšiavo pirkėjos vaistus ir segė čekiukus į vaistų pasą, močiutė iš rankinės išsitraukė savo vaikų ir anūkų nuotraukas, rodydama džiaugėsi, kokius gražius vaikus užaugino ir kokie nuostabūs anūkai auga. Gaila, kad retai juos mato. Ir per šias šventes turbūt jų nepamatys.
Už manęs stovėjusi jaunuolių pora akivaizdžiai reiškė savo nepasitenkinimą dūsaudami ir dejuodami. O man pradėjo tvenktis ašaros. Tiesą sakant, grįžęs namo kūkčiojau kaip vaikas.
Prisiminė savus
Ta močiutė buvo visiškai viena. Jos draugai ir pažįstami jau turbūt nebebuvo tarp gyvųjų. O visi artimiausi šeimos nariai paliko ją vienui vieną. Ji neturėjo su kuo pasikalbėti ir kam pasipasakoti.
Prisiminiau savo kaime gyvenusią mamos mamą, kurios ne tai kad iš užsienio – iš gretimo rajono ne dažnai susiruošdavome aplankyti...
Artėja Kūčios, Kalėdos. Gražiausia metuose šventė. Nepalikite savo šeimos narių vienišų...