Į vieną Dievo pamirštą kaimą užklydęs berniokas norėjo pas vieną bobutę išsinuomoti kambarį, bet niekur nerado vietos, nes ši laukė tik mergaičių.
„Jos ramesnės. Jokių monų nekrečia. Visus trobesius tvarko“, – aiškino berniukui ji. Patikėjote? O be reikalo. Tiesa, istorija tikra. Tik tai nutiko šių dienų Lietuvoje, ir ne kur nors kaime, o trečiame pagal dydį šalies didmiestyje Klaipėdoje.
Ieškojo nuomai buto
Aš kaskart, kai parašau ką nors blogo apie sovietmetį, sulaukiu komentarų iš žmonių, kurie man bando aiškinti, kad sovietmečiu žmonės buvo geresni. Kad valdžia padarė čia tvarką. Kad tais laikais visi gyveno po viena saule (Stalino?) ir buvo lygūs. Kad bent moralė buvo geresnė. Kad tais laikais žmonės turėjo vertybes.
Turėjo. Tokias, kad jei būčiau gyvenęs tais laikais, tai tik kur nors gatvėje (nors palaukit, taigi tais laikais benamių nebuvo, tai greičiausiai būčiau prievarta įgrūstas į internatą).
Aš negyvenau sovietų Lietuvoje. Ir nemačiau, kaip čia buvo blogai, todėl, aišku, ir tokios teisės kažką blogai apie tuos laikus rašyti neturiu (taip, tą man sako žmonės, kurie gina sovietmetį – ir tai man rodo, kad tais laikais nuomonės ir žodžio laisvės tikrai nebuvo).
Bet tokiems žmonės jau galiu papasakoti istoriją, kuri man patvirtino, jog net neturiu teisės išsižadėti nė vieno savo tiesos žodžio, pasakyto ankstesnėse publikacijose apie sovietų laikus – tuos, kai vyrai daužė žmonas ir vaikus ir tai buvo norma (čia buvo iš tos serijos „nėra šeimos be dūmų“ arba „reikia vaikams beržinės košės“), kai žmonės manė, jog gali kištis į vienas kito gyvenimus ir aiškinti, kaip gyventi (kitaip tai buvo vadinama bendrumu), kai galvojo, kad ir vienas daiktas gali tarnauti 30 metų ir jo nereikia keisti (taip, tai buvo laikai, kai daiktų tiesiog neužteko, todėl žmonės ir naudojo ilgos paskirties reikmenis po 30 metų, tačiau vėliau tai tapo taip įprasta, jog tie žmonės prie daiktų kone prisirišo ir jų nepaleidžia net šių dienų Lietuvoje, nors gali nusipirkti naujus).
Pasikalbėkime apie aiškinimą, kaip reikia gyventi, ir senus po 30 metų tarnaujančius daiktus. Aš jums papasakosiu istoriją iš savo gyvenimo. Aha, apie sovietmetį, nes aš jį pamačiau. Nors man tik 18 metų ir (ačiū tais laikais neegzistavusiam Dievui) jame negyvenau.
Pradėjau savarankišką gyvenimą. Be niekieno priežiūros. Ir ėmiausi ieškoti stogo virš galvos. Pasiūlymų buvo daug. Ir kartais tikrai keistų.
Keisti reikalavimai
Štai viena močiutė panoro, kad gyvendamas su ja viename bute, tik atskirame kambaryje, namo grįžčiau iki 7 valandos vakaro. Tarsi jos reikalas, kaip aš turiu planuoti savo laiką. Kas ji man? Gal norėjo tapti mama? Velniai nematė. Ieškom kito pasiūlymo.
Ir štai vienas susitikimas sovietmetį menančiame devynaukščiame name išvertė mane iš klumpių.
Nieko tokio, esu matęs tikrai keistų žmonių, ypač kai naujienų portale aprašinėju visokių konfliktuojančių, teismų duris varstančių žmonių dramas, savo girtus mokinius slepiančių direktorių, staugiančių į telefono ragelį, kad nieko čia tokio, gyvenimo peripetijas.
Pasimetė laike
Bet kai susitikau su ta sovietine bobele (dievaži, atsiprašau už „bobą“, bet kitaip pavadinti jos neapsiverčia liežuvio raumuo), kaip reikiant praplėčiau akiratį.
Įžengiau į tą jos butuką. Pirma mintis – kelinti dabar metai? Nuo namo pastatymo pradžios remonto net nesuuodęs butukas priminė tipinį sovietinio žmogaus būsto idealą – maža virtuvėlė, prigrūsta kiek įmanoma daugiau baldų ir kur netilps ne tik daugiau nei 2 žmonės, bet net ir pats vos sugebėsi čia apsisukti.
Dujinė viryklė, kuriai jau apie 30 metų ir baisu prie jos prisiliesti, nes jei suges, kaltas liksiu aš.
„Labai gera dujinė. Šitiek metų man tarnavo“, – gyrėsi savo puikiu daiktu moteriškė.
Šaldytuvas – tarytum iš metalo laužo ištrauktas, gal pamestas iš pro šalį dundėjusio sovietinius baldus į sąvartyną vežusio seno kamazo.
O kur dar ta juodo medžio spalvos blizgančio paviršiaus spinta, didesnė turbūt už tą visą butą, gal net remianti lubas ir tapusi devynaukščio namo stogo atrama. Ir kaip jie ten ją įgrūdo? Turbūt, kai ją nešė laiptais į viršų, laiptinėje virė tikra drama.
Bet čia nieko tokio. Baldai baldais, gyvenimo pradžiai man, kaip 18-mečiui žiopliui, galima įgrūsti bet ką, svarbu, kad būtų lova ir elektros kištukas kompiuteriui, dar telefonui pasikrauti. Dujinės galiu net nenaudoti – pasiskolinęs virdulį iš kaimynų užsiplikysiu makaronų ir bus tam kartui gerai.
Klausinėjo asmeniškų dalykų
Bet labiausiai nustebino pati buto savininkė.
Patekęs į jos akiratį, jaučiausi tarytum įkritęs į skenavimo aparatą. Ji pažėrė man daug klausimų. Pavyzdžiui, kokios mano pajamos (galima suprasti – juk rūpinasi, ar turėsiu iš ko susimokėti).
O toliau turėtų būti viskas ne jos reikalas. Bet ne. Ėmė klausinėti toliau – kur dirbu, mokausi, ką veikiu dienomis...
Negana to, ėmė aiškinti, kokie mes, bernai, esame nevalos ir padaužos, viską laužom (atsiprašau, ponia, bet po to ir remontuojam), todėl ji nežino, ar nori man išnuomoti savo butą. Pažadėjo paskambinti. O aš išėjau iš to namo ir maldavau Dievo, kad neskambintų.
Norėjau aš jai paaiškinti, kad dabar kiti laikai. Kad ne tik bernai dabar išdykę. Kad nuo merginų taip pat lūžta lovos. Kad nepriėmusi manęs, ji gali priimti tokią šavalką, kuri jos sovietiniais idealiais išpuoselėtą kilimais apkrautą butą pavers kažkuo, ką ji galbūt sapnuoja tik baisiausiuose savo košmaruose.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
