Iš karto pasakysiu, kad dėl įvykio Klaipėdoje tegul aiškinasi teisininkai. Neturiu informacijos (žiniasklaidoje jos nebuvo), kokios buvo konkrečios aplinkybės, kokie buvo įtariamo asmens ir apsaugos darbuotojų konkretūs veiksmai, kas po ko buvo, todėl apie tai ir nešnekėsiu. Tai yra teisėsaugos darbas, o mano tema – visuomenės požiūris į šią ir kitas panašias situacijas.
Bauginanti žmonių reakcija
Problema yra ta, kad daugybė (ačiū Dievui, ne dauguma, bet vis dėlto nenormaliai daug žmonių) užsipuola apsaugos darbuotojus ir iš karto laiko juos kaltais, dar blogiau – netgi pateisina perbraukimą apsaugos darbuotojui peiliu per gerklę kaip normalų dalyką!
Žinokit, aš savo darbe ne kartą turėjau progų pastebėti, kad apsaugininkų nekenčiančių piliečių yra labai nemažai, bet kad jie gali tiek nekęsti – čia jau truputį netikėta.
Prisiskaičiau daugybę maždaug tokio stiliaus pareiškimų (cituojama ne pažodžiui):
„Vargšas žmogus, jau net pavogti nieko negali šioje šalyje, kai tokios kainos.“ „Gal žmogus alkanas.“ „Apsauga saugo turtuolių turtus, jie nežiūri į vargšą žmogų.“ „Apsauga muša žmones, mane sulaikytų parduotuvėje – irgi suvaryčiau peilį.“ „Žmonės, ginkitės, apsauga neturi jokių teisių!“ „Tai gerai, vieną pripjovė, kiti mažiau kabinėsis prie žmonių.“ „Apsauga negali nei sulaikyti, nei naudoti jėgos, tik pranešti apie vagystę.“ „Ten jie apsaugoje bemoksliai, niekur netinkantys, kokius jiems galima duoti įgaliojimus?“ „Va, iki ko valdžia privedė žmones, žudo iš bado.“ „Gaila žmogaus, o gal geria, gal narkomanas, neiškentėjo.“ „Neklausysiu niekad apsaugos, nes jie bemoksliai.“ „Jie neturi jokio gailesčio, jokio žmogiškumo.“ „Bus pamoka kitiems.“ „Ir gerai, ne ant tokio užsirovė.“ „Apsauga – tai čia kaip mentai.“ (Aišku, kontekste paaiškėja, kad autorius apie pareigūnus turi blogą nuomonę, ir apsaugos palyginimas su policija yra iš tikrųjų joks ne komplimentas.)
Ir taip toliau, ir panašiai...
Didelė dalis tokių autorių daro baisų dalyką – viešojoje erdvėje pritaria nusikaltimams ir skatina juos (vogti nieko blogo šioje šalyje, gerai, kad kas nors tokiu būdu „pamoko“ apsaugos darbuotojus, priešinkitės jų reikalavimams). Įdomu, ar tokio pobūdžio pareiškimų autoriai neperžengia įstatymų ribų? Ir įdomu, ar visa tai tik šnekos, ar tikrai tokie žmonės pasiruošę suvaryti peilį savo darbą dirbančiam žmogui?
Nėra pateisinimo
Daug kas įsivaizduoja, neva „apsauga neturi jokių teisių“ – nei sulaikyti, nei panaudoti jėgą, nei tikrinti, visai jokių – tik stovėti kampe ir skambinėti pareigūnams ką nors pamačius negero.
Deja, gerbiamieji, turiu jus nuvilti – susiraskite internete Asmens ir turto saugos įstatymą (įstatymai Lietuvoje laisvai visiems prienami, niekas neslepiama nuo „užguito vargšo žmogaus“) ir paskaitykite.
Ten labai aiškiai parašyta, kad apsauga turi teisę ir sulaikyti, jeigu asmuo įtariamas padaręs teisės pažeidimą saugomame objekte, ir panaudoti fizinę prievartą ar specialiąsias priemones (gumines lazdas, dujas, antrankius) prieš asmenį, kuris pats yra agresyvus, kelia muštynes ar aktyviais veiksmais priešinasi sulaikymui. Kraštutiniu atveju, jeigu kyla ekstremali grėsmė ir apsaugos darbuotojas turi šaunamąjį ginklą, – jis turi visą teisę jį panaudoti.
O jūs sakote – neturi teisių! Skaitykite, truputį domėkitės prieš rašydami viešai akivaizdžias nesąmones. Nerodykite neišmanymo, truputį gerbkite save. Realiame gyvenime įsivaizduodami, kad mes neturime teisių, galite taip nevaikiškai prisidirbti, kad po to labai ilgai teks gailėtis. Tik įdomu, ką tokiu atveju kaltintumėte? Ar savo neišmanymą, ir vis tiek būtų „čia apsauga mane pridavė, šitie „wannabe musarai“?
Labai keistas yra asocialių ir nenorinčių keistis asmenų pateisinimas, neva jų reikia gailėtis ir žiūrėti į jų nusikaltimus pro pirštus, neva „kas čia tokio, kad pavogė ar sukčiavo, gal išalko“.
Čia nėra jokio pateisinimo – vagystė yra nusikaltimas, taškas. O apsaugos darbuotojo pareiga – užkirsti kelią nusikalstamai veikai. Ir atleiskit, bet aš tikrai nematau, dėl ko čia gailėtis.
Asocialūs asmenys gali keisti savo gyvenimą, jeigu to nori. Yra nakvynės namai, biržos, yra visokių smulkių darbų, kurie tegul ir mažai apmokami (aišku, kažin ar kas asocialiam asmeniui iš karto duos gerai apmokamą darbą), bet pradėti reikia nuo mažai, paskui, jeigu bus noras ir sugebėjimai, – kilti aukščiau.
Gal jau geriau dirbti už grašius nei vogti parduotuvėse? Bet jeigu žmogus pats nerodo iniciatyvos keistis, tai kas kaltas? Tik jis pats. Ir jo reikia gailėtis, toleruoti vagystes ar kitokius nusikaltimus?
Aplinka nėra kalta
Niekam ne paslaptis, kad nemaža dalis asocialių asmenų turi priklausomybę nuo alkoholio ar kitokių narkotinių medžiagų (alkoholis, beje – irgi narkotinė medžiaga, tik legali). Tai kaip suprasti? Valgyti neturi už ką, o alkoholiui pinigų yra?
Man visada buvo nesuprantamas dalykas, už ką geria pajamų neturintys žmonės. Ir paskui visi aplink kalti – o tai gal tavo pomėgis „gaiviesiems gėrimams“ kaltas, kad blogai gyveni? Šiais laikais nuo priklausomybių yra gydoma, reikia tik noro. O jeigu noro nėra – tai nereikia kaltinti kitų.
Toli gražu ne visada tie, kurie dejuoja, kaip jiems blogai, yra verti gailesčio. Jeigu žmogus sveikas, bet nesusitvarko savo gyvenimo – tai čia kaltas tik jis, niekas kitas. Dažniausiai tokie yra elementarūs tinginiai nori, kad viskas jiems nukristų savaime, o pasistengti jiems per sunku, ir tada, aišku, visi aplink kalti.
Bet visi žino, kad vagia toli gražu ne vien asocialūs asmenys, ir ne tik vagia – sukčiauja, kombinuoja, gudrauja, bando apeiti taisykles bandydami pateisinti save, kad „man irgi reikia gyventi“ arba dar gražiau – „čia ne mes tokie, čia gyvenimas toks“.
Aišku, tokiems apsauga, o tuo labiau policija – baisiausi priešai. Tokie žmonės gali atrodyti padorūs, normalūs, bet jų galvose – nuolatinis noras ką nors apsukti, apmauti, taisyklės jiems sukurtos tik tam, kad jas būtų galima sulaužyti.
Jie nekenčia tvarkos visa savo esme, nes ji „varžo žmogų“, jiems nesuvokiama, kad įstatymai ir taisyklės egzistuoja tam, kad mums visiems būtų gerai ir mes netrukdytume vieni kitiems gyventi. Ne, jiems tvarka yra toks apytikslis, vėjo perpučiamas dalykas, kurį galima pastumti, „lanksčiai pasižiūrėti“, „suprasti“, „žmogiškai pasielgti“.
Aišku, tokiems žmonėms policija (kaip jie vadina – „mentai“) ar apsauga („pusmenčiai“) yra kaip rakštis tam tikroje vietoje, nes nepataikauja jiems, nėra „žmogiški“ (jų iškreiptu supratimu), neleidžia „suktis gyvenime vargšui žmogui“ (kad tas „sukimasis“ ne visada legalus – jiems nelabai rūpi, nes taisyklės jiems, kaip minėjau anksčiau, yra tik apytikslis dalykas). Tokie žmonės dažnai laikosi kitokių, labai keistų taisyklių, panašių į kalėjimo „paniatkes“.
Tarkime, viena jų – „stukalinti – pazoras“ (toks žmogus niekad nepaskambins pareigūnams pamatęs, kad kaimynas išvažiavo girtas, nes „kaipgi stukalinsi ant žmogaus“, nesvarbu, kad jis gali užsimušti pats ar užmušti nekaltų žmonių). Ir tokio tipo žmonių yra labai daug.
Nesistebiu, kad tokie asmenys jaučia baisią pagiežą visiems, kurie užtikrina visuomenėje jų taip nekenčiamą tvarką. Policija, apsauga – jiems čia ne žmonės, todėl tikiu, kad dalis tokių žmonių tikrai gali šokinėti iš džiaugsmo sužinoję, kad kur nors nužudytas apsaugos darbuotojas. Tokie galbūt tikrai gali rašinėti internete palaikančius komentarus, o jeigu prireiktų už juos atsakyti, – vis tiek kaltintų ne save, o „durną tvarką“, dar gal netgi pridėtų „durnių šalis, emigruosiu“.
Nerami sąžinė
Visada man darbe atrodė labai juokinga, kad didelė dalis žmonių, pamatę apsaugos darbuotoją, pradeda kažkaip keistai elgtis – sutrinka, pradeda nužiūrinėti (ypač jeigu su geltona liemene, o jeigu su ginklu, tai ypač).
Panašiai reaguojama ir į policiją – ištempiamas kaklas, pastatomos ausys ir stebima su susidomėjimu ir netgi išgąsčiu. Važiuojant į iškvietimą nemaža dalis žmonių automobilį su oranžiniais švyturėliais irgi nužvelgia labai keistai (turbūt įsivaizduojate, kaip tai atrodo, kai pats esi viduje).
Tai man visada atrodė labai juokinga – ko čia baidytis, tarkime, policijos, jie gi eiliniai žmonės, dirbantys savo darbą, o į juos žiūrima taip, tarsi sąžinė būtų nerami. Bet kuo toliau, tuo labiau supratau – nemažos dalies tų iš pažiūros normalių žmonių sąžinė yra tikrai nerami. Ir tokie labai greiti yra reikalauti „žmogiškumo“.
Jau labai seniai įsitikinau, kad kai žmonės pradeda kalbėti apie „žmogiškimą“ – jiems kažko iš tavęs reikia, kad tu pasielgtum ne taip, kaip priklauso: praleistum, netikrintum, nežiūrėtum... Po fraze „būk žmogiškas“ slepiasi tikroji prasmė – „nematyk, jeigu aš ką nors darau blogai, pataikauk mano silpnybėms, būk toks pat neteisingas, kaip ir aš, padėk man pažeidinėti“.
Ir paprastai tokie žmonės sunkiai suvokia, kad kas nors gali gyventi pagal įstatymus. Paklausę, „ar tu pats visada laikaisi tvarkos“, ir išgirdę teigiamą atsakymą, tokie piliečiai net neturi ką atsakyti arba geriausiu atveju: „neturėsi draugų, su tavimi niekas nesisveikins“. Na, ir tegul! Tokie „draugai“ man šimtą metų nereikalingi. O kad nesisveikins su manimi dėl to, kad elgiuosi teisingai, tai čia jie kalti, ne aš.
Apie apsaugos „neišsilavinimą, žemą lygį, neprestižą“ esu rašęs ankstesniuose straipsniuose, todėl nenoriu labai plėstis. Nežinau, iš kur atsirado šis stereotipas, kad apsauga yra neva „ne lygis“ – dėl ko, dėl atlyginimo? Tai, kai didžioji dalis Lietuvos žmonių gauna panašius atlyginimus, kuo apsauga kitokia?
Kad apsaugoje neva neišsilavinę ar niekur daugiau netinkantys – irgi nežinau, kas tai sugalvojo, bet galiu tik pasakyti – tai ateikite, padirbkite patys, pamatysite, kiek čia žmonių su aukštuoju išsilavinimu, apsiskaičiusių, turinčių hobį, metai iš metų čia dirbančių ne dėl to, kad kitur netiko, bet dėl to, kad jiems patinka šita darbo specifika – kovoti su blogiu visuomenėje, visokiomis padugnėmis ar šiaip agresyviais ar amoraliais žmonėmis, nenorinčiais laikytis tvarkos ir įstatymų, tarp jų ir tais, kurie po to rašo, kad apsaugos darbuotojai tokie ir anokie, kaip „teisingai juos paauklėjo peiliu“, – taip taip, ir su jumis!
Neatsipalaiduokite! Nes sąžiningi žmonės kažin ar turi už ką nekęsti apsaugos darbuotojų. O gal būna netgi tokių? Bet tai labai sunku įsivaizduoti, kad sąžiningas pilietis nekęstų tų, kurie leidžia jam normaliai gyventi padorioje tvarkoje, o ne pagal „paniatkes“. Aišku, negalima atmesti galimybės, kad pasitaiko ir tokių.
Jums atrodo, kad apsaugoje nieko nereikia daryti? Tai įsidarbinkite, pamatysite. Padirbkite renginiuose, sudėtinguose objektuose, pavažinėkite į iškvietimus, pabendraukite su nekultūringais žmonėmis, ypač neblaiviais... Ir po to galėsite aiškinti apie „žemo lygio tinginių darbą“, jeigu dar bus noras taip kalbėti.
Taigi sėkmės. Net neabejokite, kad kol pasaulyje bus bent vienas tvarkos pažeidėjas – mes būsime reikalingi. Jums teks susitaikyti su tuo, kad niekas neleis elgtis taip, kaip norisi, ir apie peilius galite nerašinėti – neišgąsdinsite. Jeigu esate žmonės – tai ir elkitės žmogiškai, ir ne kabutėse „žmogiškai“, o iš tikrųjų žmogiškai. Laikykitės tvarkos ir įstatymų, gerbkite save ir kitus. Ir nereikės tada baidytis pamačius geltoną liemenę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
