Pasipiktino okupacijos tema
Sausio 2-osios vakarą 10 maršruto autobuse mane netikėtai rusiškai užkalbino pagyvenusi, inteligentiškos išvaizdos moteris. Ji teiravosi, kaip jai nuvykti į vieną iš sostinės prekybos centrų. Paaiškinau, kad jai Žaliojo tilto stotelėje teks persėsti į kitą autobusą, bet ponia toliau primygtinai tęsė pokalbį.
Po kelių trumpų atsakymų į paprastus jos klausimus apie viešąjį transportą, nusprendžiau, kad būtų mandagu ir man ko nors paklausti, tad pasiteiravau, ar teisingai supratau, kad ponia nėra vilnietė ir tai, kas nutiko paskui, priminė prastoko scenarijaus komediją.
„Tikrai ne, kaip jūs galėjote taip pagalvoti, ačiū Dievui, kad ne“, – puolė purtytis bendrakeleivė. Tuomet jau man pasidarė smalsu: „Kodėl?“.
Atsakymas nustebino: „Toks tamsus ir purvinas šis miestas. Atvykau čia iš karto po Naujųjų, bet nėra ką veikti be vaikštinėjimo šaltyje po senamiestį, dar viešėsiu čia kelias dienas, bet aš jau dabar labai noriu namo“, – guodėsi pašnekovė.
Paaiškėjo, kad ponia Galina į Vilnių atvyko iš Maskvos. Čia ji tikėjosi smagiai praleisti kelias dienas, bet kelionė jau nuo pat pradžių apkarto.
Ponia Galina – labai savarankiška senjorė, mat į Vilnių atvyko viena, tik štai pramogų Lietuvos sostinėje jai pasirodė mažoka: „Anksčiau Baltijos šalys buvo kažkas tokio, o dabar... Neradau čia nei baseino, muziejai uždaryti. Užsisakiau ekskursiją po senamiestį autobusu už 25 eurus ir prie kiekvieno kampo girdėjau, kad dėl visko kalti okupantai, nejau miestas neturi kitų istorijų turistams? Tik apie KGB galite pasakoti?“
Pastebėjau, kad mudviejų pokalbis tapo įdomus ir kitiems autobuso keleiviams ir skubėjau paprieštarauti: „Bet juk buvo ir okupacija, ir KGB, o į tame pastate veikiantį muziejų nuoširdžiai patariu nueiti“.
Viešnią pašiurpino kainos
Viešnia iš Maskvos toliau, jau nebekreipdama dėmesio į mano santūrų gestą, kad pokalbis tampa nemalonus, toliau bėrė žodžius: „Pasikalbėjau čia su žmonėmis, tai visi nusivylę, sako skursta“. Čia jau pradėjau nebeslėpti suirzimo: „Aš apie jūsų šalį tą patį girdėjau“, – atšoviau.
Ponia Galina nepasidavė: „Pasakojo man viena moteris, kad pusę Lietuvos palaiko Putiną“, – su neslepiamu pasididžiavimu pareiškė ji. Bet išgirdusi mano pastabą, kad „viena moteris“ tikrai neatspindi viso šalies požiūrio, kiek pritilo.
Autobusas lyg tyčia lėtai slinko kamštyje. Po kelių tylos minučių mano bendrakeleivė paklausė, kur galėtų skaniai pavalgyti. Nurodžiau kelias vietas, o tada, kaip „netikėta“, ir vėl ta pati daina: „Bet kaip jūs išgyvenate, kai čia toks brangus maistas? Nuėjau į vieną kavinę, užsisakiau koldūnų, tai sąskaita buvo tokia, kad už šią sumą namuose koldūnus savaitę visa šeima valgytume...“
Vėliau paaiškėjo, kad už patiekalą ponia sumokėjo apie penkis eurus.
Nors perspėjau ponią Galiną, kad jai reikia persėsti į kitą autobusą, ji atšovė, kad pavažiuos kartu dar porą stotelių, mat jai labai patinka bendrauti su žmonėmis, tai pasinaudodama proga greitakalbe išbėriau vietų sąrašą, kur ji galėtų užsukti, kad viešnios nuomonė apie mūsų šalį pagerėtų.
Atsisveikinau su ponia Galina šiltai ir pakviečiau netrukus vėl sugrįžti į mūsų šalį, ji taip pat paliko savo kontaktus ir patikino, kad mums būtina dar kartą pasimatyti, mat tikrai turime apie ką pasikalbėti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
