Horizonte šmėžavo 28-asis gimtadienis. Kai kas, ko gero, surauks antakius ar prunkštelės: „Tai kad vėlokai“. Bet aš manau, kad tai nutiko pačiu laiku – turint omeny mano asmenybės struktūrą.
Paauglystėje – nepopuliari
Tai yra, ta struktūra – kaip struktūra, tik tiek, kad visą gyvenimą buvau šiek tiek nepritapėlė. Tarsi kilusi iš kitos dimensijos, ar ką. Epitetai „keista“ ir „įdomi“ prisišliejo prie manęs jau paauglystėje. Iš esmės, šie žodžiai reiškia vieną ir tą patį, t. y. vieno šulo trūkumą.
Anksčiau labai dėl to išgyvenau, nenorėjau būti ne kaip visi. Bet dabar, žiūriu, individualumas, kitoniškumas yra labai madingas. Tai pagaliau, būdama 40-ties, pradėjau žygiuoti koja kojon su mada!
Bet gi aš apie bučinius. Mačiau jų daugybę, tai yra, regėjau, kaip pakšėdavo į skruostus ar lūpas kiti, bet pačiai niekaip nesisekė patirti šio neišvengiamo išbandymo. Mokykloje nebuvau iš tų populiariųjų, į kurias skrisdavo meilės raštelių lavina.
Tiesa, gal septintoje klasėje esu sulaukusi pasiūlymo „ženytis“, ir tada vos nesudegiau iš gėdos, nes pasiūlymas atplaukė ne iš geidžiamo „jaunikio“, o iš klasės pajuokos objekto. Mokyklos „žiburėliuose" ramstydavau sienas, netgi trinksint populiariausioms „Modern Talking“ ar „Fancy“ dainoms.
Kartą mama man prakrapštė akis paaiškinusi, kad atrodau labai rimta, net „surūgusi“ ir „vaikinams su manimi bus sunku“. Tuomet kartas nuo karto, būdama 16-os ar vyresnė, stengdavausi neatrodyti labai rimta, ir tada, žinoma, perlenkdavau lazdą, nes nieko įmantresnio be agresyvių jaunuolių dėmesio ir nesubtilių replikų: „Iš kokio tu kaimo?“, „Žiurkele, nori šampano?“, „Ne? O tai gal nori pač...ti?“, nesulaukdavau.
Nusivylė ir virto į ledą
Dar bėda buvo, jog patinkančio vaikino akivaizdoje pavirsdavau į druskos stulpą, tad jis niekada ir nesužinodavo apie karštus mano jausmus. Užtat aplinkui sparną rėždavo tie, kuriems buvau abejinga, nes su tokiais galėdavau gana laisvai bendrauti.
Kartą vienas toks draugelis, parlydėjęs mane namo po alaus šventės, mėgino galantiškai pabučiuoti, viena ranka mane apglėbęs, kita – atsargiai laikydamas alų. Aš jį atstūmiau ir gana nevikriai, nes užlipau jam ant kojos, ir tada bernaitis, ligi to momento buvęs visai kultūringas, staiga kad subliaus: „Aaa, ko mindaisi, Egle, na, ir karvė tu!“.
Po to jis su manimi nebesisveikino. Va, taip įskaudinau aš jį. Kaip ir kitą gerbėją, kuris kone visam pasauliui skelbė, jog mane įsimylėjęs iki panagių, bet man neatsakius į jo kunkuliuojančius jausmus, jau po kelių savaičių krypavo apsikabinęs su kita. Man tuomet buvo kažkur dvidešimt.
Ir aš supratau, jog jausmai gali būti labai trumpalaikiai ir apgaulingi, todėl išdidžiai atsiribojau nuo vyriškos giminės gan ilgam laikui. Nebuvau užsidariusi, vaikščiojau į renginius, koncertus, šokius, bendraudavau su vaikinais, bet artimiau – nė su vienu.
Kad būtų lengviau išlaikyti atstumą ir plačią asmeninę erdvę, metų metus dūsavau dėl vienpusės meilės, kurios objektą apipyniau rožinėmis girliandomis, ištrauktomis iš vaizduotės užkaborių. Žodžiu, objektas buvo klaikiai idealizuotas, ir tokiu būdu – labai parankus dvasinėms kančioms.
Laikas slinko. Baigiau studijas, pradėjau dirbti. Įsigijau šunį. Po darbo iškart lėkdavau namo, juk reikėjo augintinį pašerti, pavedžioti, todėl bendravimas su žmonėmis susitraukė iki minimumo. Tai buvo tarsi mano ledynmetis. Kai kurios kolegės darbe atvirai kikendavo pašiepdamos mano spalvingai pilką kasdienybę, pasakojo apie savo nuotykius, keliones, kvietė eiti kur nors kartu, bet aš buvau nepajudinama.
Kai kurie kolegos vyrai mėgino flirtuoti, merkti akį ar net abi, tačiau mano surūgęs veidas juos greitai atvėsindavo. Jie buvo vedę, todėl man jų vaipymasis buvo nesuprantamas. Vėl buvau įvertinta kaip ypač keistas egzempliorius.
Atlydys
Bet tada sušmėžavo jis, mano 28-asis gimtadienis. Pamąsčiau tada, kad laikas man atitirpti ir sukviečiau į vakarėlį visus savo kolegas su antromis pusėmis. Kažkas atėjo be antros pusės, ir tas kažkas buvo visai simpatiškas, ir dar jis prisėdo šalia manęs ant sofos. Su tuo kolega Edvardu buvom mažai bendravę, tiesą sakant, apsiribodavom tik „Labas“ ir „Viso“.
Netoliese snaudęs mano šuo tapo pagrindine mūsų tema. Pasirodo, kolega irgi turėjo šunį, todėl mudviejų pokalbis greitai įsiverpetavo. Kol kiti svečiai ritmingai kraipėsi pagal muziką ar rupšnojo patiekalus dosniai vaišindami ir mano labradorą, mes aptarėm daugybę temų, vis arčiau lankstydamiesi prie vienas kito ausies, kad geriau girdėtume.
Vienu metu per arti pasilenkiau ir pasijutau it valganti kolegos ausį. Jam, matyt, patiko tokia mano drąsa, ir jis atsuko savo plačiai besišypsantį veidą. Pasakė, kad aš jau seniai jam patinku. O aš, kaip tyčia, prisiminiau: „Vaje, šuo neėdęs, visai alkanas vargšas“. Ir nulėkiau, neva, šerti to savo gyvūno, ant kurio ūsų it žaisliukai ant eglutės kabėjo torto ir mėsos trupiniai.
Tą vakarą su Edvardu draugiškai išsiskyrėme ir sutarėme retkarčiais kartu pavedžioti šunis. Jis atsiveždavo savo vilkinį, aš pasiimdavau labradorą ir eidavom paklaidžioti į netoliese namų esantį parką. Aš jau artėju prie lemiamo momento...
Pirmasis ir nepamirštamas
Kartą vieną pavakarę prisėdome ant suoliuko pailsėti. Šunys pritūpė greta ir meiliai susiglaudė subedę nosis vienas kitam į pašonę. Edvardas kažką pasakojo man, o aš žiūrėjau į jį tarsi klejodama. Ėmiau nebeskirti jo žodžių, tik vis stebeilijausi į mielas, blizgančias rudas akis ir judančias lūpas. Tvyrojo tyli migla, ore sklandė sudžiūvusių lapų kvapas ir gęstančio rudens kerai.
Edvardas staiga nutilo, įdėmiai sužiuro į mane, o jo akys žvilgėjo kaip lemputės. Ir štai, aš palinkau prie jo (nes buvo šaltoka), jis – prie manęs, ir mūsų lūpos susilietė! Švelniai, trumpai, paskui dar kartą – kiek ilgiau. Iškart išdulkėjo visos baimės, jog nemokėsiu padoriai bučiuotis, saikingai makaluoti liežuviu, nes viskas vyko savaime, be to dirbtinio makalavimo.
Kažkodėl melavau pradžioje teigdama, jog bučinys nebuvo ypatingas. Ak, jis buvo nepamirštamas, kaip ir tos virpesio ir karščio bangos, be atvangos vilnijusios per mano kūną. Su Edvardu prabuvome ketverius metus – lygiai tiek, kiek trunka meilė. Vėliau dažnas karščio bangas sustingdė šaltis, užklupo audra, pūga, ir mes išsiskyrėme.
Tačiau tas pirmasis bučinys ant lapais nubarstyto suolelio vakarėjančiame parke visam laikui įspaustas Mano Geriausių Akimirkų skyrelyje. Turiu tą skyrelį giliai širdyje, kad galėčiau tik retkarčiais ten užklysti.
Šis pasakojimas dalyvauja Valentino dienos konkurse „Mano pirmasis bučinys“. Galbūt ir jūs prisimenate, koks buvo pirmas bučinys su mylimuoju? Gal bučiavotės neįprastoje vietoje, netradicinėmis aplinkybėmis? Būna ir taip, kad didžiausią įspūdį palieka pirmasis bučinys dar paauglystėje. O gal tai buvo paskutinis jūsų bučinys?
Jūsų prisiminimai gali būti geri, blogi, romantiški ar kurioziniai – pasidalinkite jais su mumis! Kokiomis aplinkybėmis, su kuo ir kaip įvyko jums įsimintinas pirmas bučinys? Ir dėl kokių priežasčių būtent jo niekada nepamiršite?
Rašykite savo istorijas mums ir siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
