Pasimatymas prie Katedros
Susipažinom internete, pokalbių kambary, kur reikia susirašinėti, o ne rodyti, koks biednas esi, kad drapanėlės vos kūną dengia. Nors ir buvo įdomu pamatyt, su kuo bendrauju, bet pagalvojau: „O kas, jeigu ne gražuolė?“ O ir aš lygiai taip galėjau nekristi į akį.
Pokalbiai tai buvo įdomūs. Prisiminiau viename filme vyro ištartą pastabą bendradarbei, kad ji susirašinėja su „150 kg drimba iš vagonėlių parko“, į ką ji atsakė, kad tai nemažino jo vidinio grožio.
Todėl ir aš norėjau pasilaikyti paslaptį, o gal iliuziją, kokią merginą spėjau pažinti geriau negu antros eilės brolius, seseris, netgi suolo draugą.
Aklas pasimatymas su išrinktuoju iš pažinčių svetainės baigėsi visišku nesusipratimu
Jai grįžus Lietuvon abipusis smalsumas nugalėjo. Sutarėm susitikti. Susitikimo vieta – stebuklinga plytelė prie Vilniaus Katedros varpinės.
Gedimino prospektas uždarytas, grindinys išrinktas dalimis. Bet man pasimatymas, ką jūs sau galvojat?... Numetu mašiną prie „operhauzo“ ir šuoliais nuo vienos ant kitos plytelės iki varpinės. Taip, kur mano (dar nemano, bet...) Milda?
Visi porom, porom porom porom, tik tu, ant laiptų be poros.
„Labas, Milda?“ – klausiu.
„Aha“, – atsako ji.
Po velniais, kokia simpatiška pana. Reikia griebt čia ir dabar.
Viskam savas laikas
Žygiuojam pablūdyt po miestą. Kaip nerealiai cool yra bendrauti su žmogum, apie kurį nebereikia aiškintis visų tų sociografinių duomenų iš kur, kada, kodėl, kur, kaip, kiek ir pan. Gali iš karto tęsti pradėtas temas arba debatuoti naujas, pvz. ar balandžiai gyvena iš turizmo.
Pažintis per „Tinder“ programėlę merginai baigėsi nemalonia staigmena
Žiūriu į lūpas – ji taip pat, į akis – ji taip pat, vėl į lūpas... Ką tu darai! Pagal vyrų knygą (tokia instrukcijų knyga lebedoms kaip aš apie moteris) turėjai vėl mesti žvilgsnį į lūpas, o tu...
Susiję straipsniai
„Sėsk, pavešiu“, – pasiūlau. Ji sudvejoja.
„Nagi. Nejau nejauku sėst naktį į nematytą juodą mašiną?“ – klausiu atidarydamas dureles.
Milda tinkle. Sėdu prie vairo. Kažką pajuokauju iš serijos: „Gerbiami keleiviai, prašome pranešti adresus, nes kitaip pilotas niekur neveš ir pavėluosit namo.“
„Gatvė, Numeris“, – informuoja mane. Super, ačiū. Miestas taip gerai pažįstamas, kad tenka tyčia pasiklysti, kad daugiau laiko praleistume kartu. Žemė. Saugiai nusileidom.
„Buvo faina, ačiū!” – sako ji ir jau šoks lauk.
„Pala pala, – sakau, – taip negalima, pilotas privalo įsitikinti, kad keleiviai saugiai pasieks laiptinės duris.“
„Hi hi hi“, – nusijuokia ji, bet tipo neprieštarauja – davai. Iššoku iš savo kibiro, apeinu, atidarau keleivio duris, paduodu ranką. Name trys laiptinės, man pradeda rodyti kielią iki reikalingų. Skaičius grotelės skaičius skaičius skaičius.
„Iki kito karto?“ – klausiu.
„Gal“ – nusišypso.
„Gal – moterų kalba reiškia taip. Taip?“, – pasitikslinu.
„Čia iš tos knygos?“ – smalsauja ji.
Mano eilė atsišaudyt: „Gal“.
„Ok, telefonus turim“, – jau galutinai ir nejuokaudama baigia diskusiją Milda.
„Tikrai taip. Baigiam žaist, laikas namo“, – atsakau ir mano lūpos lėtai artėja link josios. Bučinys! Ne draugiškas pakšt, bet ir ne prancūziškas, kad pritrūktų oro. Viskam savas laikas. Magnetas pritraukia duris ir tiek to vakaro su bučiniu.
Ar drugeliai pilve šoka tango? Važinėja amerikietiškais kalneliais? Sėdi po pernykščiais lapais? Labiau pirmi du variantai. Bet adrenalinas iki tol – kas mėgsta – išvargina, bet ir veža.
Prizo steigėjų nuotr.
Jūsų prisiminimai gali būti geri, blogi, romantiški ar kurioziniai – pasidalinkite jais su mumis! Kokiomis aplinkybėmis, su kuo ir kaip įvyko jums įsimintinas pirmas bučinys? Ir dėl kokių priežasčių būtent jo niekada nepamiršite?
Rašykite savo istorijas mums ir siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt.