Noriu parašyti savo patirtį tam, kad kas nors pagaliau prabiltų ir apie kitą, sunkiąją, motinystės pusę. Nes viskas, ką girdžiu aplinkui, tėra, kaip sakoma, vienaragiai ir vaivorykštės. Pirmais motinystės metais jaučiausi išties košmariškai.
Apie vaikus niekada negalvojau. Tai yra nemaniau, kad jų neturėsiu ar panašiai, tiesiog negalvojau iš viso. Ir kai suėjo 27 metai, galvoje viskas apsivertė. Tikriausiai suveikė instinktai. Ir ėmiau matyti save kaip mamą, negalėdavau ramiai praeiti pro lėliukus gatvėse, ašarodavau žiūrėdama filmus su mažyliais.
Išprotėjau tiek, kad internetu užsisakinėdama rūbus ėmiau svarstyti iš anksto užsisakyti vaikiškų rūbelių, vis tiek prireiks. Prisipažinau apie savo mintis vyrui. Jis truputį nustebo, nes planavome tokias kalbas pradėti persikraustę į namą, bet sutiko. Mylėjo vaikus, mane, abu jautėmės subrendę.
Viską žinojo dar laukdamasi
Laukdamasi buvau ant bangos: perskaičiau ir peržiūrėjau viską, svajojau apie artėjančią motinystę. Ir nevengiau mintyse kritikuoti pažįstamų motinų.
Kurios nors vaikas iki 4 metų keliasi naktimis? Vargšelė, tikriausiai negirdėjo apie miego ciklus – būtina išmokyti vaiką juos sujungti dar iki vienerių metų.
Kitos neklauso ir kelia isterijas viduryje parduotuvės? Siaubas, kaip galima šitaip užsileist ant galvos, juk pakanka žinoti kelis paprastus auklėjimo būdus.
Žinojau viską ir apie viską. Jaučiau neįtikėtiną pasitikėjimą savimi. Be abejo, žinojau, kad bus sunku, nes kokia motinystė lengva?
Tačiau sunkumus įsivaizdavau tokius: pirmus porą mėnesių sumažės miego, padidės išlaidos pampersams, o iš anksto nesusitarusi su vyru ar mama negalėsiu išeit į spektaklį. Tai maždaug tiek.
Kas laukė iš tikrųjų, nepiešė net aršiausios fantazijos.
Keista savijauta po gimdymo
Gimdymas buvo sunkus, o po jo jaučiau tik liūdesį. Nesupratau, kas man darosi. Visas tris dienas ligoninėje vaikščiojau po palatą priglaudusi kūdikį prie savęs ir verkdama. Mažylė irgi nebuvo rami, gal jautė mano ašaras.
Kai grįžome namo, visi skambino, sveikino, o aš negalėjau patikėti, kad tai iš tikrųjų vyksta. Pirmą savaitę be miego drebėjo rankos, pykino. Dukra naktimis visai nemiegojo, o jokie suknisti patarimai apie migdymą naktį-žadinimą dieną neveikė.
Savaitės virto mėnesiais, o aš vis dar nesupratau, kokį velnią turėčiau daryti. Lyg būčiau patekusi į magišką sunkumų ratą: ne miegas – tai pilvo skausmai, ne pilvo skausmai – tai pirmas dantis...
Nežinojau, kada prausiuosi, kada miegu ar valgau – virtau automatu, kuris tik stengiasi nuraminti tą valandą kilusį erzelį ir išspręsti dar vieną problemą.
Vyras naktimis prie dukters nesikėlė, jam reikdavo anksti eiti į darbą, todėl visas naktis „atbudėjau“ viena. Iš streso nebesugebėjau žindyti jau po dviejų mėnesių. Buvo bloga net nuo minties, kad vėl reiks masažuotis krūtis ir skalbti pienu išteptus liemenukus. Lioviausi žindžiusi. Norėjau bent trumpai vėl pasijusti žmogumi.
Depresijos vyras nepastebėjo
Dabar manau, kad man buvo pogimdyvinė depresija, nes nepamenu dienos, kai neverkiau. Pykau ir ant dukters. Taip, aš suprantu, kad jai tebuvo keli mėnesiai! Ir vis viena pykau. Kai verkdavo, ateidavo net mintys, jog nekenčia manęs ir tyčia kelia irzulį, jog mane pakankintų.
Suprantu, kaip tai nelogiška! Bet tuo metu jaučiausi būtent taip. Ir kartais, nors paėmusi ant rankų čiūčiuodavau ją, gailėdavausi pagimdžiusi.
Galvodavau, už ką vaikui tokia mama, kuri nė nesugeba jo nuraminti? Kai migdydavau, verkdavom abi. Mąsčiau net apie išėjimą iš namų – tuo metu buvau įsitikinusi, kad vyras tikrai geriau pasirūpintų kūdikiu.
O jis nesuprato, jog man taip blogai. Kai po darbo pamatydavo užverktas mano akis, tepaklausdavo: „Hormonai?“ Nekaltinu jo nė trupučio, jei pati nesupratau, kad man depresija, iš kur galėjo suprasti jis?
Vienintelės valandos, kai jausdavausi normali, būdavo rytinės. Kai pabudusi dar nespėdavau prisiminti, kaip nesugebu su viskuo susitvarkyti, kai dukra išsimiegojusi dar būdavo ramesnė, jai žaidžiant gerdavau kavą... Tomis valandėlėmis kartais pajusdavau trumpą džiaugsmą.
Antro nori ir bijo
Bėgo laikas, slopo hormoninės audros, padėjo ir draugės (kuri vienintelė matė pavojaus signalus) siunčiami psichologiniai straipsniai, palaikymas. Iš duobės išlipau. Tačiau žala jau buvo padaryta.
Dabar dukrytei ketveri. Ji vis dar nemiega. Ir isterijos ištikta griūva ant žemės. Auga jautri, nerami, priešgyna, ir man niekaip nesiseka pritaikyti jokių „genialiųjų“ auklėjimo metodų.
Manau, kad jeigu jai gimus būčiau į viską reagavusi sveikai, dabar turėtume kitokį tarpusavio ryšį. Kūdikis, augdamas su nestabilia mama, pritrūksta bent pusės būtino saugumo jausmo.
Kartais pagalvoju, jog norėčiau ir antro vaiko – viską dabar norėčiau daryti kitaip, svajoju išgyventi tą palaimą, apie kurią visos šneka. Tačiau pernelyg bijau, kad viskas vėl nesibaigtų taip pat. Nenorėčiau depresyvia nuotaika sugadinti kūdikystės ir antram vaikui.
Jeigu pagimdėte ir jaučiatės kaip kokia Erika Purauskytė, kuri visur deklaruoja sprogdinančią motinystės laimę, – sveikinu. Jums tikrai pasisekė. Tačiau jeigu praėjus porai savaičių vis dar jaučiate nerimą ar negalite liautis verkusi – ieškokit pagalbos. Nes banalus pasakymas „laiminga mama – laimingas vaikas“ yra tikra tiesa.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
