Prarado gyvenimą
Dar bandžiau kabintis į gyvenimą, toks, koks jis yra. Buvo sunku, trūko pinigų, prisimindavau ir pasiilgdavau savo sofos, televizoriaus, savo namų. Prisimindavau, kai pirkdavau maistą pilnais vežimėliais, o tuomet tik išgalėjau pirkti nedaug ir tik nukainuotą maistą.
Gėda buvo parduotuvėje, tiesą pasakius, bet pripratau. Į gražias parduotuves net nebežiūrėjau, teko užmiršti gražius baltinius, kostiumus ir tik tegalėjau svajoti apie pigiausias maikutes, ir tas nukainuotas.
Jausmas toks įdomus, kai viską prarandi – namus, rūbus, baldus, vaikus, draugus. Patampė žmona su advokatėmis dar gerai po teismus – praradau ir gerą reputaciją, mat teismas palaikė žmonos pusę, neva, aš smurtautojas. Vienu žodžiu, blogiukas. Liepė kursus lankyti tokiuos kaip bausmę, galvojau, tuo ir pasibaigė viskas, bet klydau...
Persėdo į dviratį
Netrukus sulaukiau policijos skambučio atvažiuoti pokalbiui pas juos dar kartą. Nuvažiavus policininkai paaiškina man, kad skundžiasi manimi žmona ir jos advokatė. Vienu metu pagalvojau, kad priplosiu prie sienos tą policininką. Tačiau policija tai padarė greičiau. Iškvietė man medikus ir jie išsivežė į ligoninę. Galvojau tuoj paleis ir vėl viskas bus gerai, deja...
Pralaikė mane ten truputį. Jau galvojau pasitaisys gyvenimas, bet dėl vaistų šalutinio poveikio (mieguistumo) atėmė vairuotojo teises. Anglijoje ten griežtai jie žiūri į viską. Taip praradau darbą, gyvenamąją vietą, pajamas. Vienu metu jau galvojau, kad liepto galas ateina. Bet nusprendžiau nusipirkti dviratį ir bandyti tęsti gyvenimą toliau.
Kadangi pinigų neturėjau, tai nusipirkau paprastą dviratį, pigiausią, be pavarų. Su pavydu žiūrėjau į kitus dviračius.
Tos kavinės, į kurias vaikščiodavau prieš mėnesį, buvo likusios tik prisiminimuose, tekdavo tenkintis kavos puodeliu, užmiršti pyragėlius, tortus. Užmiršau ir aludes, jei nusipirkdavau limonado stiklinę, tai ir jau laimingas.
Apie maistą sunku buvo galvoti, matydavau viską parduotuvėlėse, bet nusipirkdavau tik du mandarinus, atsisėdęs gatvėje ant suoliuko suvalgydavau ir tiek. Su dviračiu teko taip pavažinėti 6 mėnesius, po 20 kilometrų pirmyn atgal. Buvo visko, ir tekdavo minti pliaupiant lietui, ir vidurnaktį.
Žinote, vienu metu jau viskas buvo labai pilkos spalvos gyvenime, visokių negerų minčių lįsdavo į galvą. Bet viskas ne sulaužė, bet užgrūdino. Sėdėdavau ant suoliuko ir galvodavau apie tai, kaip viską praradau. Viskas buvo paimta iš manęs. Buvo likusi tik viltis ir tikėjimas, kad ateityje bus geriau. Teko apsišarvuoti kantrybe, nepalūžti ir laukti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
