Romanas su vedusiu
Aš ilgai laikiausi principo, kad gyvenam tik vieną kartą ir jei kažko labai norisi, turiu tai gauti. Todėl leidau sau pamilti vedusį bendradarbį, nors puikiai žinojau apie jo šeimyninę padėtį. Jis mane sužavėjo: vyresnis, solidus, rimtas, su puikiu humoro jausmu. Flirtas pamažu peraugo į susižavėjimą, susižavėjimas į aistrą.
Žinojau, kad yra žmona ir du vaikai, bet leidau, kad man ir jam iš meilės nurautų stogą. Tuo metu negalvojau apie mylimojo šeimą kitaip, nei apie trukdį neleidžiantį man turėti tai, ko trokštu. Kai jo žmona sužinojo apie mūsų intrigą ir mylimasis atsidūrė pasirinkimo kryžkelėje ryžtingai iškėliau sąlygą „aš arba ji“ .
Jis pasirinko mane, buvau labai laiminga, iš laimės skraidžiau padebesyse ir negalvojau apie karmos dėsnius. Net mintyse nebuvo scenarijaus, kur šimtą kartų pasigailėsiu siekusi to, kas man nepriklausė.
Išlekia į kitus namus
Jis išsiskyrė, netrukus mes įteisinome santykius. Tik tada sužinojau, ką reiškia turėti vyresnį vyrą su pirmosios šeimos bagažu.
Visų pirma, teisiškai nutraukus santykius su buvusia žmona, ji niekur nedingo iš mūsų gyvenimo. Skambindavo ir tebeskambina po kelis kartus per savaitę ir visą laiką atsiranda rimta priežastis, dėl kurios palikęs mane prie auštančios vakarienės jis išlekia į kitus namus. Sugedo čiaupas, užlūžo kompiuteris, nėra kam palikti vaikų, reikia užtempti į trečią aukštą skalbyklę... Iš pradžių žiūrėjau į tą lakstymą atlaidžiai, paskui tai pradėjo mane erzinti. Ne to norėjau. Ne to tikėjausi.
Nepriima giminė
Visų antra net nesuvokiau, kad manęs gali nepriimti jo giminė. Nors esam vedę jau trejus metus, jo tėvams, broliui ir kitiems artimiesiems vis dar esu ta, kuri išdraskė pirmąją šeimą. Nesu pageidaujama giminės susibūrimuose, švęsti Kalėdas, Velykas ir kitas šeimos šventes jis kviečiamas vienas. Jei pasirodau ir aš, kaskart jaučiu nepatenkintus žvilgsnius: „Ko čia šitai prireikė?“
Visų trečia, iš geidžiamos ir ant rankų nešiojamos dievaitės mikliai virtau pelene. Slaptumo ir nuodėmės kurstoma aistra užgeso per pusmetį. Tai, kas mus užvesdavo, daugiau nebeveikė. Fizinė meilė tapo prėska ir nuobodi, ypač jam. Tuo metu pasijuto amžiaus skirtumas – dažniausiai neveikė nei subtilūs, nei grubūs gundymai. Galėjau pusę dienos sukinėtis aplink apsirengusi seksualiais apatiniais, taip ir nesulaukusi susidomėjimo. Kur kas labiau jį domino soti vakarienė ir švarūs išlyginti baltiniai.
Tai mane greit nuleido ant žemės. Dabar jau aš suvokiau, ką reiškia būti negeidžiama. Dabar jau aš supratau, koks tai žeminantis jausmas, kada fizinio artumo turi vos ne maldauti, o tai, ką gauni, duodama retai ir su žudančiu atsainumu. Verkiau ašaromis vilgydama nejaukaus šeimyninio guolio pagalves ir ką? Ir nieko.
Atstumia vaikai
Ir pagaliau jo vaikai. Du sūnūs, kuriuos jis beprotiškai myli ir kuriems būti gera aš šventai pasižadėjau. Pažado laikiausi. Nė karto nepapriekaištavau vyrui dėl alimentų. Nė karto neužsiminiau apie pinigus, kuriuos jis duoda savo vaikams.
Pati pirkau berniukams dovanas, tenkinau jų užgaidas, plačiai atvėriau namų duris – lankykitės, būkit kiek tik norit, bendraukit. Gaminau jiems pusryčius, pietus, vakarienę, skalbiau drabužius, bet man vis tiek nepavyko jų prisijaukinti. Kad ir ką daryčiau, jiems likau moterimi, atėmusia iš jų tėtį. Trejus metus jie žvelgia į mane iš padilbų.
Verčiausi per galvą ir ko sulaukiau? Po šimtojo nesėkmingo vizito, kai berniukai šimtąjį kartą pakilo nuo pietų stalo (aš kelias valandas sukausi prie viryklės, kad jiems įtikčiau) ir išėjo iš virtuvės net neburbtelėję „ačiū“, o aš tai pusbalsiu pakomentavau, vyras mane užsipuolė, kad nerandu kontakto su jo vaikais.
O prieš savaitę įvyko tai, kas man skaudžiausia. Trejus metus laukiau, kol pradėsime kalbėti apie šeimos pagausėjimą. Norėjau susilaukti mūsų bendro vaikelio. Troškau sužinoti, ką reiškia sūpuoti savąjį stebuklėlį.
Trejus metus vyras uoliai vengė šitos temos ir į mano užuominas numodavo rankas. Per anksti. Ne dabar. Dar ne laikas.
Kai pagaliau ryžausi prabilti apie tai griežčiau, sulaukiau atsako, kurio tikrai nesitikėjau: „Aš jau turiu du vaikus ir man reikia pastatyti juos ant kojų. Trečio vaiko mano planuose nėra ir niekada nebuvo!“
Štai tada aš pajutau tikrąjį atlygio skonį. Štai tada šimtu procentų suvokiau, ką reiškia frazė „ant svetimos nelaimės laimės nepasistatysi“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
