Mano vyras yra gydytojas. Susipažinom mokykloje, tad mane patraukė tikrai ne jo vyriška išvaizda ar statusas. Kartu esame visą savo suaugusį gyvenimą. Daug, sunkiai jis mokėsi, daug ir dirba.
Profesija reikalauja, tai natūraliai atsirado tas pasidalijimas, kad aš daugiau atsakau už namus. Užauginau mums sūnų, sukūriau gražią buitį.
Flirtas ir prisilietimai
Kadangi darbo turi labai daug, daug laiko natūraliai praleidžia su kolegomis. Skyriuje, be abejo, yra rezidentų. Suprantu, kaip jaunoms merginoms gali imponuoti gražus keturiasdešimtmetis medikas.
Žiemą atsirado viena ypač susižavėjusi. Mačiau ją per Kalėdų šventes, buvau užėjusi pas vyrą. Graži moteris, nieko nesakau. Jauna labai, blondinė, didelės akys, lieknutė. Tik elgesys jos negražus.
Kiekvienos smulkmenos lekia jo pasiklausti, nors tikrai net seselė į klausimą galėtų atsakyti, o jau ir pati rezidentė turėtų žinoti. Visas bendravimas vyksta su daug daug prisilietimų: ranka ant rankos, paglosto petį, spusteli pirštus, nubraukia pūką. O kalbėdama žiūri atvirom akim, tada droviai nusisuka, plaukų sruogelę pasitaiso.
Nežinau, kaip čia dar detalizuoti jos elgesį, man pamačius buvo viskas aišku. Visos žinome, kaip moteris atrodo, kai tarsi nieko blogo nedaro, bet daro.
Mane ji teikėsi pastebėti tik iš trečio įlėkimo į vyro kabinetą. Aš tyčia nepuoliau pažindintis, ramiai stebėjau ją. Pasakė kokį lyg ir juoką, atseit: „Oi, nuolatinė pacientė?“ Jis atkirto, kad žmona, ir vėl sulindo į popierius. Gal tikrai nepastebėjo, kaip pasikeitė atmosfera. Mergina atrodė it karštu vandeniu perplikyta.
Žinutės kelia nerimą
Pradėjo rašyti jam internetu. Vis su kokiu klausimu darbiniu arba padėkot už pagalbą. Specialiai neskaitau, bet mūsų kompiuteryje taip nustatyta, kad internetinė žinutė iššoka tiesiai ant pagrindinio lango, tai nori nenori bent pradžią pamatai.
Nenorėjau gadinti santykių su vyru, tikrai ne mano stiliui kelti dramas. Ramiai pasiteiravau, kas ta aktyvi mergina ir ar jam tas bendravimas svarbus. Atsakė, kad rezidentė – entuziastė, pats nekreipia dėmesio, ir aš neturėčiau.
Nusprendžiau jo paklausyti ir nepaisiau kylančio nerimo, ignoravau jos atakas (bet įsivaizduokit, kaip nemalonu, kai vėlai vakare kalbamės, o ant kompiuterio ekrano vis šokčioja jos vardas).
Stengiuosi namuose palaikyti ramybę, bet kartais užeina toks nerimas, kad viskas, ką drauge sukūrėme, gali išslysti pro pirštus. Nes pamažu ėmė keistis ir vyro elgesys.
Dėl didelio darbo kiekio, jis laisvalaikį stengdavosi skirti namams ir man. O dabar ar to darbo padaugėjo, ar jis tyčia pasilieka dar ilgiau, nebežinau. Kartais užtrunka paromis, nes, jo žodžiais tariant, reikėjo gelbėti rezidentus. Bijau, kad kalba eina tik apie vieną rezidentę.
Naktis po gimtadienio
Rezidentai jų skyriuje švenčia savo gimtadienius. Pasilieka, kas gali, po darbo, atsineša užkandžių ir gėrimų, pakviečia kitus po pamainos prisijungti valandėlei. Vyras niekada nepasilikdavo, abu juokdavomės, kad tas šventimas – trečia klasė. Kas gali norėt po darbo užkandžiaut su kolegomis, kai namai laukia.
Vasario pabaigoje buvo jos gimtadienis. Net nebūčiau sužinojusi, irgi viskas per pranešimą kompiuterio ekrane. Vyras tą dieną išeidamas pasiėmė dėžutę. Nežinau, kas ten buvo, tikriausiai dovana. Nenoriu smulkiau žinoti.
Grįžo vėliau nei turėjo, dar ir su kvapu. Neištvėriau ir spjoviau į ramybės išlaikymą, kamantinėjau, kur buvo, ką veikė. Jis nėra šnekus žmogus, atsakė tik kad rezidentai kažką šventė, paskui visi užsuko į kavinę. Sunkus mėnuo, norėjo atsipalaiduoti. Ir nuėjo miegot.
O tada kompiuteryje iššoko žinutė: „Aaaačiū ;*** <3”
Visą naktį nemiegojau. Nenoriu nieko įsivaizduot, bet galvoje vienas po kito krito fantazijos. Kas buvo, kaip buvo... Nieko nežinau. Ar tiesiog atsipalaidavo, pasimėgavo flirtu ir grįžo namo? Ar padovanojo jai dovaną ir skyrė ypatingo dėmesio? Ar jie tikrai šventė visi, ar tik dviese?
Manyje kyla neapykanta tai moteriai, nes daugiau kaip dvidešimt metų gyvenome pavydą keliantį gyvenimą. Tikrai buvome laimingi. Gal ir esame, bet viduje – nerimo burbulas, o mintyse – jos veidas.
Nežinau ir kaip iš mano pusės dera elgtis. Remti prie sienos vyrą ne išeitis, tik viską pabloginsiu. Atrodysiu ta žmona-ragana, nuo kurios verta atsipalaiduoti su miela ir supratinga mergina. Svarstau pati jai parašyti. Paprašyti, kad paliktų mūsų šeimą ramybėje, nedarytų sau gėdos ir nekeltų skausmo.
Kol kas nusprendžiau parašyti šią istoriją ir gal ji perskaitys. Mergaite, turėk sąžinės. Jeigu tavo širdyje yra supratingumo – atsitrauk. Prašau žmogiškai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
