Senokai rašiau istorijas, tai nežinau ar pasiseks suprantamai akcentuoti esmę, nes sąvąjai istorijai reiktų skirti keletą tūkstantinių tomų. Taigi, pasistengsiu kuo trumpiau.
Žinia apie neištikimybę
Buvau ir aš ištekėjusi, išgyvenau beveik 12 metų santuokoje. Apsivedėm jauni ir įsimylėję, bet, žinoma, kaip pas daugelį, keliai, norai, prioritetai bėgant metams ėmė skirtis vis labiau.
Mano norai, siekiai buvo dideli, vyrui reikėjo tik algos, teliko ir alaus. Taip ir gyvenom su barniais, nesupratimu, susitaikymais kokius 8–9 metus, kol vieną dieną sužinojau, kad vyras turi kitą. Iš tikrųjų tai nebuvo kitos minties kaip tik skirtis. Siūliau vyrui eiti pas ją, nes puikiai suvokiau, kad esam nelaimingi abu, nėra jokių jausmų, kaip tik įprotis.
Vyras nesutiko, visa giminė taikė, „klijavo“, „plovė „ smegenis ir t.t. Jis net sutiko išvažiuoti, kol „man praeis“. Juokinga , bet nelabai tai praėjo... Žinoma, pasimiršo daug kas... Na ir va, po metų mes „netyčia“ ar tyčia patenkam į vieną šventę, visų giminaičių paskatinti pabandom susitaikyti. Gavosi puikiai, antras vaikas greitai gimė (čia turbūt kas antra istorija).
Žinoma, žmogus beveik savas, viskas įprasta, patogu. Eina metai, kiti ir vėl istorija kartojasi... Bendravimas internetu su paslaptinga „nepažįstamąja“, lova, alus, nenoras kažko siekti, inkarų kabinimas man prie kojų. Supratau, kad nenoriu to. Ėmiau branginti savo gyvenimą. Nenorėjau apsigaudinėti. Juk tas žmogus manęs nemylėjo. Mylintys žmonės taip nesielgia.
Išsiskyrėme, nors jis labai priešinosi, netgi grasino, bet nesileisiu į smulkmenas. Reziumuojant šią dalį pasakysiu, kad dabar jis turi šeimą ir yra iš tiesų laimingas. Ir gal nustebinsiu – labai džiaugiuosi už jį.
Įsimylėjo vedusį
Na, senos istorijos dalis baigta. Dabar ta kita dalis, kuri vadinasi „pabūk kitoj barikadų pusėj“.
Gyvenu laimingai, turiu šaunius draugus, darbą, vaikai sveiki. Kodėl nesidžiaugti gyvenimu? Turbūt per garsiai rėkiau, jog esu laiminga būdama viena, mėgaujuosi dėmesiu, užsiimu papildomom veiklom, kurios mane džiugina, visada su šypsena. Kažkas iš aukščiau nusprendė pakirpti sparnus... Taigi, darbe sutikau vyrą, netyčia neplanuotai, tik kai sudėliojom, kur jis tuo metu turėjo būti ir kur aš, vadinom tai likimu.
Tai buvo tas žmogus, kurį pamačius žinojau, kad jis ypatingas, nes niekad nieko panašaus niekam nejaučiau, vien nuo buvimo šalia svaigo galva ir tas jausmas buvo abipusis. Viskas buvo tobula, kol neįžiūrėjau ant jo rankos žiedo. Nors tai labai nešokiravo, kalbėtis netrukdė, o ir mintyse dar vis skambėjo „gera gyventi sau“. Tai buvo keletas valandų, praleistų pokalbiuose apie nieką, prisilietimuose „netyčia“, kurie pasibaigė palikę drugelius pilve.
Taigi, ramybė, kasdienybė su tomis keliomis sekundėmis „drugeliškų prisiminimų“ netruko baigtis. Po mėnesio jis vėl mane aplankė. Tai buvo kava ir pokalbiai, kurie atkeldavo nuo žemės. Kurie įsuko mus į nuodėmių ratą, iš kurio niekaip neišėjo išsivaduoti. Žinau, kad tai blogai, galit kabint ant kryžiaus, bet aš nesijaučiu kalta... Mus suvedė likimas, mūsų jausmai tikrai stiprūs ir tikri.
Ir nesvarbu, kad jis dėl sąžinės graužaties ir mažų vaikų grįžo į šeimą. Buvo nukryžiuotas artimųjų, nes niekam neįdomu, ką jis jaučia. Žinau, kad tokie dalykai nevyksta veltui, žinau, kad jausmai yra tikri. Žinau, kad nei jis, nei aš nebūsim (ir nesam) laimingi atskirai. Kaltė, pareiga, atsakomybė... Šiuo metu tai atrodo svarbiausia... Jam taip atrodo...
Jei tai būtų mano vyras, turbūt niekuomet nepriimčiau atgal. Žinau, kad jei ne šiandien, tai po 10 metų pasakys, kad nemylėjo. Patirtis visgi...
Klystame visi
Savo pasakojimu norėjau pasakyti, kad nereikia smerkti nieko. Nebūna kalta „ta, kuri sugriovė šeimą“. Nenoriu leistis į diskusijas, pasakoti, kiek ir kokios būna žmonų klaidos, nors galėčiau apie tai diskutuoti drąsiai, nes buvau ir žmona, ir meilužė. Nors meiluže niekada nesijaučiau. Kodėl? O todėl, kad dvejus metus jaučiausi mylima, globojama ir vienintelė. Ironiška, bet taip niekada nesijaučiau būdama žmona.
Visada lengviausia nuteisti kažką, dažniausiai tą, kuris išėjo iš „tarybinių įstatymų“ ribų. Bet ar kada nors bandėte paieškoti tiesos kitur? Ar kada nors ieškojote nesėkmių priežasties savyje? Kartais sutinkame žmones nelaiku, kartais jie būna susieję savo gyvenimą ne su tais žmonėmis. Mes visi esame žmonės, mes klystam. Ir labai gaila, jog neturim bent trijų gyvenimų, kad galėtume ištaisyti klaidas nieko neįskaudinę...
Mielos moterys, mylėkite save! Su vyro neištikimybe ar išėjimu, kad ir kaip skaudėtų, gyvenimas nesibaigia. Jis tik parodo, kad kažkurioj vietoj esate užmigusi ir kažko nepastebėjusi. Sakot, viskas dėl vaikų? Aukos vaikams nereikia, jie to neįvertins, arba pasakys, kad nesuprato, kam tai darėte.
O jūsų gyvenimas taip ir prabėgs mezgant grandines sulaikyti vyrą, arba taupant geresniems akiniams, kad įžiūrėti telefone žinučių autoriaus vardą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
