Vyrų neištikimybė smogė labai skaudžiai. Jaučiausi tokia gera, viską jiems atidavusi. Kaip tie niekšai galėjo mane palikti, klausiau.
Po antrų skyrybų išsilaižiau žaizdas, daug visko apmąsčiau. Stebėjau aplinkinių moterų elgesį, klausiau vyrų, kas juos erzina. Ko jiems trūksta. Skaičiau knygas.
Ir pasidariau tokį sąrašiuką, kurį laikas nuo laiko atsiverčiu. Primenu sau, kaip nesielgti. Ir, pasakysiu, trečiojoj santuokoj turiu pakankamai mažiau problemų. Bent jau esu tikra, kad į kairę mano misteris nevaikšto. Dalinuosi sąrašu-primintuku, su šiokiais tokiais paaiškinimais:
Nuolatiniai pamokymai
Vyras grįš namo anksčiau už tave, paprašai, kad pasirūpintų vakariene. Štai čia pokalbis galėtų ir baigtis. Bet ne, priduri: „Šaldytuve yra morkų, faršo, gali į kotletus tas morkas įtarkuoti, arba žinai, palikau dar orkaitėj paruoštuką, užtektų tik įjungt, bet ne ant 200 laipsnių, o ant 180...”
Tai gal žmogus pats žino, ką galima padaryt iš esančių produktų? Ar taip jau labai baisu, kad padarys ne pagal tave? Kai skalbia, argi būtina primint temperatūrą? Na, tegu susitraukia tos kojinės, ir ką – milijoną kainavo? Jeigu iki susitikdamas tave mokėjo nusipirkti „Gripex“, tai mokės ir santuokoje – nebūtina sergant kas valandą primint praplauti nosį jūros vandeniu.
Perdėtos pastangos
Vyrai mėgsta, kai moteris būna natūrali. Tai reiškia: eini į darbą, apsirengi dailiai, pasidažai. Eini į pobūvį, išsipuoši. Vakare grįžti namo: treningai, nulis kosmetikos. Tada jis turi tris ar net keturias moteris viename – priklausomai nuo aplinkybių.
Kas jų nežavi, tai makiažas nuo ryto iki vakaro, prigludusios suknelės plaunant grindis ir priaugintos, atsimerkti ryte neleidžiančios blakstienos.
Niekas nenori miegoti su apsileidusia kūtvėla, niekas nenori miegoti ir su plastikine barbe. Atskirkit, kas yra kas. Be to. Savimi reikia rūpintis dėl savęs. Nieko nėra baisiau nei su treningais mieganti moteris, kuri kartą per savaitę, sekso proga, įsispraudžia į seksualius naktinukus. Arba turėk dailią pižamą, arba miegok nuoga, kaip nori, bet nevaidink prieš vyrą lėlytės, jei nesi.
Kontrolė
Vyras jau eina pro duris susitikti su draugu. „Kada grįši?“ – sustabdo jį klausimas.
„Niekada!“ – esu išgirdusi ir tokį atsakymą. Vien už tai, kad paklausiau.
Patikėkit, jis grįš, neišsikraustys gi per vakarą. Bet ar taip svarbu, kada? Valanda, dvi – ką tai keičia? Kontrolė vyrą žudo ir priverčia ieškoti laisvės kitur.
Kartą žadėjo parvažiuoti 10 ryto. 13 val. dienos jo dar nebuvo. Skambinu susinervinusi, gal pateko į avariją?! Buvo didelis konfliktas. Dabar galvoju, kad jei ir patektų į avariją, man kas nors apie tai praneštų. Tai kam klaust?
Seksas – ginklas?
Supykau - negausi. Kur mano gėlės? Negausi. Ach, vakar vėliau grįžai? Eik miegot atskirai.
Atrodo, nejaučia žmonos sekso malonumo, nejaučia jam poreikio. Tai tik „dovana“ vyrui – kaip šuniui kaulas, jeigu gerai elgsis.
Su pirmu taip ir elgiausi, nenorėjau mylėtis, jeigu jis nebūdavo pagal mano reikalavimus. Tai jis išėjo pas tą, kuri seksu mėgavosi ir jo troško.
Vyrai nori būti geidžiami, niekam nepatinka galvoti, kad gavo iš pareigos. Ar jums taip seksas nepatinka, kad jo kratotės? Nes, būkit ramios, tuoj atsiras kita, kuri noriai perims iš jūsų šią „kančią“.
Per daug atvirumo
Mitas, kad reikia viską pasipasakoti. Jam neįdomūs jūsų jausmai. Neįsidėmėjot? Kartoju: jam neįdomūs jūsų jausmai. Kai kyla noras ateiti ir sakyti: „Man taip negera, kad tu kalbėjai nedraugiškai, o dar šiandien nusiminiau, kai su kolege įvyko nesusipratimas, le le le...“
Tada sustabdykit save. Eikit pamedituoti. Papletkinti draugei. Ir parūkyti ar pagulėt karštoj vonioj. Nes visos jausmų kalbos ir atviravimai ne sutvirtina intymumą, o jį žlugdo. Naikina paslaptį ir paverčia jus auka vištos veidu. Kam to reikia? Teisingai – nereikia. Tegu vyras mato jus nepriklausomą, o ne žliumbiančią jam dėl kiekvieno šūdniekio.
Lygybės nėra
Paskutinis, ką darau trečioje santuokoje – lioviausi visur ieškoti lygybės. Jos nėra ir nebus, ir kam ji reikalinga? Antroje santuokoje buvo taip. Dirbom abu. Vaikais rūpinomės kaip ir abu, bet aš viena kėliausi naktimis (nemiegojo iki 5 metų normaliai, galit įsivaizduot?), rūpinausi sergančiais, vyras turėjo daug daugiau laisvalaikio.
Nors uždirbom tiek pat, man krito visi buities rūpesčiai. Gaminimas, valymas, siurbimas, šiukšlės – tarsi viena gyvenčiau. Net kai kriauklėje būdavo pora šakučių, jis demonstratyviai išsiplaudavo tik savo lėkštę (ir tai – geriausiu atveju).
Kaip aš dėl to pykau... Rėkiau, liepiau viskuo rūpintis per pusę, verkiau, kad pavargau. Pasakysiu nepagražindama: buvau tikrų tikriausia durnė.
Kažką duoti šeimai galima įvairiais būdais. Jeigu jis pasiimdavo visą laisvą laiką sau, kodėl aš negalėjau pasiimti, pavyzdžiui, pinigų?
Dabar taip ir darau. Dirbam su trečiu vyru abu, bet pinigų į šeimą jis atiduoda daugiau. Aš, savo ruožtu, visos algos neatskleidžiu, o pasilieku sau galimybę brangesniam pirkiniui, kosmetinei procedūrai. Ir nebesiskundžiu, viena plaudama grindis kas savaitę.
Štai ir viskas. O kad man būtų kas pasakęs tai prieš 15 metų... Spėju, turėjau viską pereiti pati. Dabar esu laiminga. Bet gal jūs pasinaudosit mano patarimais?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
