Padeda buityje
Kol jo nepažinojau, nemaniau, kad tokių išvis pasitaiko. Buvau tiek visko prisiskaičiusi ir iš vyresnių moterų prisiklausiusi apie vyrų bjaurumą, kad bijojau rimtų santykių. Paskui klaikiai bijojau tekėti. Susituokus iškart pastačiau ausis – kada gi iš mano mylimo žmogaus išlįs pabaisa?
Tai va, laukiu jau dvyliktus metus.
Man nereikia vienai auginti vaikų ir tempti ant nugaros buities darbų naštos. Taip savaime susiklostė nuo pirmųjų dienų. Po galais, juk mes suaugę protaujantys žmonės. O du protingi žmonės apsiputoję nesiaiškins, kieno eilė šiandien nešti šiukšles, plauti indus, siurbti grindis. Šeimoje galioja nerašytas susitarimas: kas mažiau užimtas darbe, tas ir tvarkosi.
Kai anksčiau iš darbo sugrįžtu aš, vyro laukia garuojanti vakarienė ir sutvarkyti namai. Tik gulk ant sofos ir ilsėkis.
Jei ko nors nespėju, jis nelaksto po kambarius kaip rujojantis briedis ir nebaubia: „Kodėl nesutvarkyta? Ką tu veikei visą dieną?“
Jei vyras grįžta anksčiau, (ar pvz. aš dirbu jis atostogauja), į namus pareinu kaip į rojų – visur tvarka, vaikais pasirūpinta, ant viryklės garuoja pietūs.
Nereikia jam įrodinėti, kad vyras turi tiek pat rankų, kiek ir moteris. Nereikia įrodinėti, kad dulkių siurblys nepavojingas mechanizmas. Nereikia įrodinėti, kad vyrams užtenka protinių sugebėjimų sudėti skalbinius į skalbyklę, išvirti sriubą, iškepti blynus ar kotletus. Gal todėl visus mūsų bendro gyvenimo nesklandumus galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų?
Visada palaiko žmoną
Vaikus taip tat auginame kartu. Paeiliui ėmėme vaikų priežiūros atostogas. Kai buvo kūdikiai, naktį paeiliui kėlėmės jų raminti, kai paaugo, paeiliui vesdavom į darželį. Kai sirgdavo, paeiliui juos slaugydavom. Tarp vaikų ir tėčio susiklostė artimas ypatingas ryšys.
Žinau, vyrai įsivaizduoja esą seksualiausi, kai atsirėmę į prašmatnų automobilį gurgžda raumenimis, bet turėsiu juos nuvilti. Gurgždėkit raumenimis iki pamėlynavimo, gamtos neapgausit.
Kai moteris mato, kaip vyras žaidžia su savo vaikais, dūksta su jais, eina po namus galvomis, hormonai tiesiog pašėlsta. Kyla nenugalimas noras tuoj pat įsiversti mylimąjį į lovą ir kokius šešis kartus pratęsti giminę.
Man nereikia slėpti spintoje naujų drabužių, o paskui apsimesti, kad jie seni. Nereikia teisintis, jei užsimanau nusipirkti lūpų dažus ar kokį kitą menkniekį. Vyras niekada nėra man priekaištavęs, kad švaistau pinigus „nesąmonėms“. Jo požiūris toks – tu uždirbi, vadinasi turi teisę dalį pinigų paskirti savo reikmėms ir kaprizams.
Jei iškyla konfliktų su anyta, vyras palaiko mano pusę. Ir šituo klausimu jo nuomonė aiški. Šeima mūsų, patys viską nuspręsim ir išsiaiškinsim be kitų žmonių įsikišimo.
Vyrui niekada nepriekaištauja
Jei kažkas baisėsis – ot kaip gerai šita gyvatė įsitaisė vyrui ant sprando, turėsiu nuvilti ir jus.
Aš savo vyru patenkinta, neieškau šiknoj dantų ir priekabių. Stengiuosi niekada ir jokiomis aplinkybėmis neknisti jam proto.
Nori po darbo išgerti alaus su draugais? Tikrai nekelsiu skandalo. Užuot spjaudžiusi ugnimi paklosiu lovą, leisiu žmogui ramiai išsimiegoti. Gal todėl jis ir nesiveržia iš namų. Tokie pasisėdėjimai būna vos kelis kartus per metus.
Nekeliu scenų dėl pinigų. Buvo toks laikas, uždirbdavo mažai ir ką gi? Nevariau jo iš namų, nesibariau, nevadinau nevykėliu, kuris nesugeba išlaikyti šeimos. Pasakiau – „išsisuksim“, pasiraitojau rankoves ir pati susiradau papildomo darbo. Dirbau sunkiai, po keliolika valandų per parą, bet nesiskundžiau. Tuo metu taip reikėjo ir tiek.
Pamenu, per vieną pasisėdėjimą „tarp mūsų mergaičių“ viena moteris, tarp kitko, jaunesnė už mane gera dešimtimi metų, nustebo: „Tu duodi savo vyrui visada, kada jis nori?“
Klausimas išmušė mane iš vėžių. Šito aš visiškai nesuprantu. Tokio požiūrio į vyrą. Tarsi mylėjimasis tai kaulas, kurį numeti šuniukui, jei jis gerai elgėsi. Moterys, jūs rimtai?
Jei mano vyras parodo, kad manęs geidžia, paniekinančiai neraitau lūpų ir nešnypščiu, kad „jūs visi tokie, jums tik viena galvoje“. Juk daugiau nei normalu norėti savo žmogaus. Todėl man niekada neskauda galvos.
Jei kas nors paklausia apie mano vyrą, atsakau – jis pats geriausias. O vyrui tai kartoju kiekvieną dieną.
Tobulos šeimos recepto nepasakysiu, bet tikrai žinau, kas yra gera šeima – kai abu sutuoktiniai stengiasi viens dėl kito. O svarbiausia, neknisa vienas kitam proto dėl niekų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
