Atsivežė vilnietę į kaimą: „Tos siaubo išraiškos nepaslėpė net makiažas“

Čia, žiūriu, merginos labai vyrus keikia. Sakyčiau, susimąstykit, ne mes vieni blogi. Nusivežiau merginą pas savo tėvus. Ir baigėsi viskas, tiek tereikėjo.

 Pora pykosi visą kelią į Vilnių.<br> "123rf.com" asociatyvioji nuotr.
 Pora pykosi visą kelią į Vilnių.<br> "123rf.com" asociatyvioji nuotr.
Draugystė baigėsi po savaitgalio kaime.<br>V.Balkūno nuotr.
Draugystė baigėsi po savaitgalio kaime.<br>V.Balkūno nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Turbūt kaimo japas

2018-03-18 07:15, atnaujinta 2018-03-19 14:54

Nieko dar nesu supažindinęs su tėvais. Greit bus 30 metų, turėjau aš tų panelių. Ir ilgų draugysčių buvo, bet šita buvo pirma, kur taip krito į širdį.

Pasimatė tikras veidas

Pranešiau mamai, kad aplankysiu savaitgalį kaime, ruošėsi, balandėlių privirė. Tėvas laisvą dieną pasidarė, nėjo darbų daryti, kad susipažintų. Atvažiavom ir pasimatė tikras draugės veidas.

Aš jai iš karto sakiau: „Tu biškį atsipalaiduok, nesinervink taip, žmonės ūkiški, draugiški, viskas gerai.“

Ji prisipuošė, padarė vaišių pintinę. Sakiau, kad be reikalo stengiasi, niekas neima į galvą tų mandagumų. Bet jai labai reikėjo pasirodyt.

Tos siaubo išraiškos, kai lipom iš mašinos, nepaslėpė net makiažas... Kulniukas į purvą – na, kam autis tokius batus į kaimą? Žvilgsnis iškart į tualetą. Išvietę, ne tualetą – namas kaime, tai ir išvietė lauke. Mačiau iškart, kad nepatiko jai vaizdas.

Susitvardė, apkabino mamą mano, padavė tas vaišes. O mama, ką, paprasta moteris, gūžtelėjo pečiais dėl tų vaišių ir tiek. Nėr ko čia sklaidytis, visko turi, sakiau draugei iškart, kad nesureikšmina. Pamačiau, kad įsižeidė.

Vaišės neįtiko

Mieste augusi, prie perdėto mandagumo, padėkų ir komplimentų pratusi. O aš ūkiškas, paprastas žmogus. Mes viską tiesiai šviesiai, paprasti žmonės esam. Pasakiau, kad jaustųsi kaip namie, nieko neklausinėtų, viską gali imt, jau sava.

O ji sėdi kampe ir tyli. Nei valgo, nei veikia ką. Mamai nepasisiūlė nieko padėt. Turėjau trumpam išeit iki garažo su tėvu, grįžęs radau nagus lakuojančią. Tas tai mane pritrenkė – atvažiuoji į uošviją, mama bulves skuta, aplink vištos laksto, o ji nagus lakuoja?

Paskui tuos balandėlius įdėjo mama. O ji tik nosį suraukė: „Ačiū, šito nevalgau, labai riebus padažas.“

Mama vaišinga, sako, darykis šaldytuvą, imk, ką nori! Ji atsidarė šaldytuvą ir vėl savo žiežirbom: „Čia nieko nėra, ką aš valgau. Ačiū labai, nealkana.“

Jof**a! Tai aš nieko nesakau, kad jos spintelėj tik trapučiai ir avokadai! Bet vieną dieną gal galima spjaut į tas dietas?! Ir taip perkarus darėsi, nieko nebūtų nuo to balandėlio atsitikę.

Išvadino kaimo japu

Tolyn – baisyn... Tėvas pajuokauja, ji įsižeidžia. Mama ką bepasiūlytų – atsisako. Aš ir taip raginu, ir taip, ar į lauką einam, ar teliką pažiūrim. Tikrai žiauriai stengiausi. O ji nieko nenori, viskuo nepatenkinta. Pasiūliau pasivaikščiot vakare keliukais, būčiau vaikystės vietas aprodęs. Bet kai pradėjo burbėt, kad nėra troboj dušo, tai ir noras praėjo.

Atsigulėm miegot, dar paglostyt, apkabint norėjau. Ir tos meilės norisi. Atstūmė kaip šunį, sako, tik ne tavo tėvų namuose, dar išgirs. Kitas rytas jai turbūt buvo paskutinis lašas.

Einam per kiemą, sustojo prie kruvino blukio (kelmo. - Red.). 

„Ai, čia vištom galvas kertam“, - paaiškino praeidama mano sesuo. Nu ir ką. Ir viskas.

Tai neišsiplečiant, visą kelią atgal į Vilnių mašinoj pykomės.

„Ne mano vieta, ne mano žmonės“, – pasakė. Dar ginčijausi, kad tik reikėjo atsipalaiduot trupučiuką, pabendraut, bet beviltiška. Apvarė ir namus mano, ir tėvus, ir patį kaip kaimo japą parodė.

Pusę metų draugavom iki tol. Pusę metų! Žmonės jau tuokiasi, vaikus kiti gimdo per pirmus metus. Kiek laiko veltui nuėjo. Durnas buvau, bet tikėjausi gražių tų santykių. Patempėm dar porą savaičių po šito įvykio, bet išsiskyrėm. Jos argumentas buvo: „Skirtingi požiūriai mūsų.“

Nu jo, atsiprašau, kad nesu susireikšminęs buržujus. Merginos, skundžiatės, skundžiatės, kad normalių vaikinų nėr, o ką pačios darot? Mandagumo – nulis, susigaudymo aplinkoj – minus dešimt, o norit, kad ant rankų jus nešiotų? Būkit paprastesnės, tada ir nešios.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.