Šiauliečių šeimai pagalbos prireikė, nes depresijos kamuojamas vyriškis bandė pasitraukti iš gyvenimo. Po daugybės nemigos naktų depresijos kamuojamas vyriškis suprato, kad būtina profesionali medikų pagalba.
„Mums ir nesisapnavo toks košmaras, – apie viešnagę ligoninėje naujienų portalui lrytas.lt pasakojo pora. – Tai – durnynas durnyne!“
Moters pasakojimas
„Vasario 4 d., sekmadienį, vakare iš jo paties sužinojau informacijos, kad būdamas vienas namuose nusprendė žudytis. Jo žinutės, pati būsena (kuri jau nesikeičia apie du mėnesius) signalizavo, kad tai labai rimta. Tai yra 37 metų vyriškis, stipri, sociali, pasitikinti savimi asmenybė, tačiau maždaug du paskutinius mėnesius visiškai nebūdingai sau palūžusi ir išsekusi tiek dvasiškai, tiek fiziškai – nuolat verkia, nemiega, nevalgo, brandina mintis apie pasitraukimą iš gyvenimo ir pan.
Nežinodama, kaip tokiu atveju turiu elgtis, apie 19 val. paskambinau bendruoju pagalbos numeriu 112, pranešiau apie situacijos rimtumą. Sureaguota buvo gana greitai – į namus buvo išsiųsti policijos ir greitosios pagalbos ekipažai.
Medikams apklausus vyriškis situacijos nepaneigė, pripažino, kad yra kritinės būsenos ir sutiko kartu su jais vykti į ligoninę. Toliau viskas persikėlė į Psichiatrijos ligoninę (Čiurlionio g. 12, Šiauliuose). Man paskambino priimamojo gydytoja, teiravosi, kas buvo, kas vyko, kaip, kodėl, kokia vyriškio būsena buvo pastaruoju metu, kaip jis elgėsi, kokios priežastys ir pan.
Viską smulkiai papasakojau tikėdama, kad kuo didesnis pateiktos informacijos kiekis leis tiksliau identifikuoti žmogaus elgesio pasekmes, priežastis, būseną“, - pasakojo liudininkė.
Ligonio pasakojimas
„Kai mane atvežė, ligoninės priimamojo durys buvo neuždarytos. Kai su manimi bendravo daktarė, koridoriuje sėdėjo du pareigūnai, jiems viskas puikiausiai girdėjosi. Be to, toje pačioje patalpoje dar buvo dvi medicinos sesutės. Mane apklausinėjo ne tik medikė, bet ir slaugytojas, kurio darbas – rūpintis paciento daiktais, tvarka ir t.t.
Daktarė visiems girdint sakė, kad kalbėjosi telefonu su mano drauge, iš jos sužinojo, kad dažnai verkiu, nebemiegu ištisom parom, nebevalgau, niekur nebeišeinu iš namų ir pan., ketinau žudytis. Klausimas – tai kaip man reikėjo su ja bendrauti, jei tik visko nepaneigti... Tačiau aš sutikau pas juos likti ir tikrai tikėjausi profesionalios pagalbos likus ligoninėje.
Sutikus pas juos pasilikti nuvedė į palatą, bet niekas ten net neketino su manim pasikalbėti. Tada pats išprašiau, kad ateitų pas mane gydytoja, bet ji atėjus pasakė, kad ryte bus kita gydytoja, kuri ir pabendraus su manim... Suleido vėliau vaistų ir taip paliko per naktį.
Rytą buvau pakviestas pas gydytoją. Eidamas maniau, kad nusives mane kažkur į atskirą patalpą, kur būsim dviese su gydytoju ir ten pagaliau galėsiu pasakyti, kas su manimi dedasi, kad man iš tiesų blogai, kad reikia ir noriu pagalbos.
Pamačiau, kad mane vedasi į bendrą stiklinę budėtojų skyriaus patalpą, pilną žmonių, bet vyliausi, kad čia tik užpildysim kokius nors formalumus, kurių vakar nespėjo ar negalėjo. Tačiau klydau, būtent čia, toje stiklinėje patalpoje su pradarytom durim (po koridorių šmirinėjo pacientai), 7 žmonių (!) akivaizdoje buvau kalbinamas.
Visa tai girdėjo dvi praktikantės, kurios nuolat maigė mobiliuosius telefonus, todėl bijojau, kad nenufilmuotų manęs... Čia dar buvo valytoja, kuri brūžino su šluota patalpą, medicinos sesutės, slaugytojai, dar viena gydytoja, kuri sėdėdama prie stalo kažką rašė ir pradėjo mano apklausą...
Jų akivaizdoje gydytoja manęs klausė, kas man negerai ir ko čia patekau. Nieko kito nebeliko man – pasakyti, kad viskas man gerai... Tada gydytoja (pagyvenusi, vadinasi, lyg ir turinti patirties) su aiškiu pasityčiojimu citavo raštu užprotokoluotą mano draugės pokalbį su vakarykšte gydytoja iš priimamojo. Ji pusiau pasisukusi į mane, pusiau – į likusius žmones demonstratyviai garsiai nusistebėjo: „Tai čia melas, taip? Viskas surašyta iš oro, kad tipo norėjai persipjauti venas?“
Tada antroji gydytoja, kuri sėdėdama prie stalo kažką rašė, atsisuko ir pradėjo kikenti... Manoji gydytoja ir toliau su manim bendravo tarsi policijos tyrėja. Atrodo, kai buvo nesuvokiama, kad prie tiek pašalinių žmonių nenoriu tokiomis jautriomis temom kalbėtis.
Norėjau vieno – tik atsistoti ir pabėgti, buvo kažkokia gėda, kaltės jausmas ar kažkas tokio panašaus. O gydytoja toliau garsiai skaitė vakar užrašytą draugės pokalbį su priimamojo gydytoja. Pakėlusi balsą ji vis kartojo: „Tai čia iš dangaus, ane?“ Visą laiką buvo pabrėžiama – norėjai persipjauti venas, sekiojai draugę, verkei, nemiegojai naktimis ir t.t.
Kas tokiu atveju man beliko? Kai visų žvilgsniai nukreipti į mane (tarpdury klausosi ir įvykius seka du nauji sanitarai, pakeitę vakar dirbusius, todėl aiškiai norintys „būti įvykių sūkury“... Tik kartojau, kad čia melas, o ji toliau mane spaudė, garsiai skaitydama...
Nežinau, ar atsirastų žmogus, kuris tokiomis jautriomis problemomis atsivertų prie sanitarų, praktikantų, valytojų... Turėjo pakakti vien fakto, kad nieko neneigiau atvykusiems pareigūnams ir medikams, kad sutikau vykti į ligoninę, pripažinau, kad man tikrai blogai. Be to, buvo mano draugės išsamus pasakojimas...
Tad vėl negalėjau išsikalbėti, negavau absoliučiai jokios pagalbos ir buvau išleistas namo. Išeidamas paprašiau, kad skirtų man vaistų nuo nemigos, kad parašytų receptą ar kažką tokio. Išgirdau pasiūlymą užsiregistruoti pas šeimos gydytoją, kuri ir išrašys man vaistų.
Visa tai surašiau, nes tikiuosi, kad mano viešas pasakojimas padės kitam panašioje situacijoje atsidūrusiam žmogui. Jei ši istorija išgelbės nors vieną žmogų nuo savižudybės, mano rašinio tikslas bus pasiektas. Nieko kito iš tos sovietinės durnyno sistemos, į kurią netikėtos gyvenimo aplinkybės privertė papulti, nebesitikiu, ten reiktų arba užkalti duris, arba viską iš esmės pakeisti“, - kalbėjo į incidentą patekęs vyras.
***
RŠL Psichiatrijos ligoninės komentaro laukti teko beveik mėnesį. Medikų buvo paprašyta patvirtinti arba paneigti šią istoriją, paklausta, ar pacientai išties apklausiami girdint būriui aplinkinių. Paprašyta įvardinti tokios viešos terapijos pavadinimą, patvirtinti arba paneigti, kad išeinančiam pacientui niekas taip ir neišrašė vaistų nuo nemigos recepto.
RŠL Psichiatrijos klinikos direktorės I. Pavlavičienės komentare rašoma, kad atsakyti į klausimus galima tik bendrąja prasme, nes teikti informaciją apie kurį nors pacientą neturi teisės.
„Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (1996-10-03 Nr. I–1562) 8 straipsnio 1 dalyje vienareikšmiškai nurodoma, kad „paciento privatus gyvenimas yra neliečiamas. Informacija apie paciento gyvenimo faktus gali būti renkama tik su paciento sutikimu‘‘, bei šio straipsnio 4 dalyje rašoma, kad „konfidenciali informacija gali būti suteikiama kitiems asmenims tik turint rašytinį paciento sutikimą, kuriame yra nurodyta tokios informacijos suteikimo pagrindas ir naudojimo tikslai.
Pacientams, atvykusiems dėl tyčinio savęs žalojimo ar savižudybės bandymo, pirmiausia užtikrinama saugi aplinka.
Psichikos sveikatos paslaugos yra teikiamos komandiniu principu, t. y. gydyme dalyvauja gydytojas psichiatras, psichikos sveikatos slaugytojas, socialinis darbuotojas, psichologas. Po paciento sveikatos būklės aptarimo specialistų komandoje, kiekvienas specialistas su pacientu dirba atskirai pagal individualiai kiekvienam pacientui sudarytą medikamentinio gydymo, psichologo konsultacijų, psichoterapijos bei kitų psichosocialinės reabilitacijos intervencijų taikymo planą.
Receptai išrašomi tais atvejais, kai gydantis gydytojas nustato medikamentinio gydymo reikalingumą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
