„Kalė nenorės – šuo neužlips“, „Jeigu nebūtų kur*ų, nebūtų ir kur*vinykų“, „Išardžiusi šeimą laiminga nebus“, „Pažiūrėsim, kiek laiko prireiks, kol vyras dar dėl kitos pames...“ – žodžiai, taikomi man arba kitoms moterims, atsidūrusioms tokioje situacijoje.
Kalta ir žmona
Jei atvirai, toks požiūris ir visuomenės smerkimas erzina. Pirmiausia, nuo vyro nuimama visa atsakomybė. Nors tai jis turi šeimą, jis yra įsipareigojęs. Aš tai esu laisva! Mano reikalas, galiu būti su kuo tik noriu ir įsipareigojusi niekam nesu. O jeigu vyras laužo savo santuokinį įsipareigojimą, tai jo reikalas ir jo sąžinė.
Antra, atsakomybė nuimama ir nuo žmonos. Ar ji darė ir daro viską, kad santuoka būtų laiminga? Ar aiškiai nurodė savo lūkesčius? Gal vyras jau pusmetį planuoja išeiti ir to neslepia, bet ponia atsisako tai išgirsti?
Trečia, pašaliniai nežino ir nežinos tikrosios situacijos. „Šeimos ardytoja“ įsiveržtų į tobulą šeimą, kasdien lįstu prie vyro, gal dar grasintų žmonai, primeluotų ir apgautų, sunaikintų laimę ir kaip trofėjų pasistvertų vyrą sau. Bet ar dažnai taip būna?
Kai susipažinau su savo vyru, jis su žmona jau pusmetį kartu nemiegojo. Keli jo ankstesni bandymai skirtis baigdavosi vienodai: „Išeik, bet vaikų nematysi.“
Pati, kiek iš bendrų pažįstamų žinojau, per visą santuoką turėjo draugelių, nežinia, ką su jais veikė. Be to, smurtavo psichologiškai: ant vyro rėkdavo, jį žemindavo.
Kartą mes išėjome pasivaikščioti. Pradžia draugystės, elgėmės labai padoriai. Skirtis jis jau buvo nusprendęs. Ji susirado mus, atvažiavo su vaikais automobilyje, iššoko ir pradėjo klykti. Ant manęs, kokia esu k..., ant jo, kad vaikų daugiau gyvenime neregės. Draskėsi, praeiviai turėjo raminti. Ir ne tik man atsiradus taip buvo.
Elgėsi sąžiningai
Na, nebuvo gerai poroje. Be manęs ar su manim – santuokoje jis buvo nelaimingas.
Mes elgėmės labai sąžiningai. Bendravome kasdien, kitaip net negalėjome ištverti, bet bendravimas buvo draugystės pavidalu. Kol jis nepasakė žmonai, kad nori tvarkyti skyrybų dokumentus, net neturėjome intymių santykių.
Per skyrybas ji draskėsi dėl vaikų, pinigų, visus kankino. Vyru labai didžiuojuosi, stiprus, akmeniniu veidu atlaikė jos beprotybes. Mačiau, kad viduje kentėjo.
Ir tik kai buvo teisiškai laisvas nuo jos, pradėjome kurti savo gyvenimą. Susitikinėjome viešose vietose, mylėjomės be kaltės jausmo, važiavome atostogauti. Jis pasipiršo labai greitai – tai aš sustabdžiau, paprašiau palaukti, atvėsti. Nenorėjau iškart po jo skyrybų dramos šokti savo vestuvėse.
Palaukėme ir susituokėme. Nuo tada kartu jau esam 7 metus. Esu rami, nebijau, kad paliks mane dėl kitos. Kodėl man jaudintis, kad jis norės bėgti? Aš ant jo nerėkiu, gerbiu, nestumdau. Kai abu norim – išsikalbam, kai vienam reikia erdvės – patylim. Nesu furija, o ji buvo.
Susitiko laiku
Jie susituokė labai jauni ir buvo labai skirtingi. O mūsų sutampa pomėgiai, draugai, požiūris į gyvenimą. Myliu jo vaikus, stengiamės bendrauti kuo dažniau.
Jeigu būtume susipažinę anksčiau, gal ir mums nieko nebūtų pavykę. O dabar susitikome pačiu laiku, abu subrendę. Ir kas pasakys, kad mano laimė mažesnė, nes antroji?
Neseniai bendradarbė skaitė apie įžymybių skyrybas portale ir išsakė prakalbą. Plačiausią žodyną panaudojo, kalėjimo žargonas nusileistų jos žodžiams. Man nebeskaudu tą girdėti, bet nemalonu. Nesąžininga, kai palaikoma tik žmonos pusė – gi nežinote, kokia ta žmona buvo?
Linkiu neskubėti pasmerkti. Ar nepagalvojot, kad antroji žmona ir vyras gali būti skirti vienas kitam? Nes jei pirmoji žmona būtų tikrai lemta vyrui, dėl nieko jie neišsiskirtų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
