Praeitą naktį prabudau jausdama, kad kažkas ne taip. Vyro lovoje nebuvo. Koridoriuje nėra batų, striukės. Ir paliko atidarytą langą... Užrakinau nakčiai duris ir paslėpiau raktus, kad gerti neišeitų. Tai per langą išlipo.
O kitą rytą – skambutis į duris. Grįžo persirengti. Iškošė, kad jeigu dar kartą paslėpsiu raktus, neatsako už save. Ir kaip niekur nieko išėjo į darbą.
Drebančiom rankom, pajuodusiu veidu, bet su kostiumu. Tai vyksta dažniau, negu įsivaizduojat. Gerbiamas vyras, turintis padėtį visuomenėje, pinigus. Dienas, kai nenueina į darbą, suskaičiuočiau ant vienos rankos pirštų.
Svarbiausia, kad uždirba
Todėl niekas nemato problemos. Nežiūri rimtai, mano, kad be reikalo žmona kabinėjasi, juk algą parneša, prie konteinerio nesėdi. Turtai iš oro neatsiranda. Kas gi neatsipalaiduoja su stikliuku kitu nuo įtampos, ar ne?
O namuose jis virsta žvėrimi. Grįžęs nekalba, jau būna užgazavęs ir nori greičiau įkalt. Sukrenta į fotelį, atsidaro butelį ir sprendžia gyvenimą. Dar būna priešingai: po gero sandėrio grįžta kaip ant sparnų, įpuola, bučiuoja, lenda mylėtis. Tada geria iš džiaugsmo.
Bandau prieit pasikalbėti, sakau, kiek skausmo man sukelia jo gėrimas. „Neknisk proto“, „Vėl aiškina“, „Užsičiaupk“, „Ar aš šeimos neišlaikau? Ar kur*ų parsivedu?“, „Kankini mane, urzgi, užtai ir geriu“, – štai ką gaunu atgal.
Paskui priprantu prie jo, kasdien geriančio. Tada būna nieko. Įprantu būti tyloje, nekalbinu jo, reikalus susitvarkau pati. Kai girtas lipa, prakenčiu. Kai rėkia – apsimetu, kad viskas pro mane kaip vėjas.
Bet po to jis liaujasi. Tada būna dar blogiau. Iš pradžių jaučiasi baisiai kaltas. Gaunu gėlių, dovanų, pažadų keistis. Ko tik nebūna. Ir į keliones kviečia, ir atostogas organizuoja. Baisiausia, kad kartais patikiu, jog bus kitaip.
Kelionė neįvyksta. Jis užgeria prieš pat ją. Ir vėl rėkimai, vėl kaltinimai. Daužo daiktus kaip sadistas, tyčia tuos, kurie man brangūs. Vieno jo įmonės baliaus nepamiršiu gyvenime.
Metė per kambarį
Išsivedė mane pasirodyti, visi kolegos buvo su žmonomis. Visas sėkmingas, susitvarkęs, ir šalia graži žmona. Partneriai tik rankas spaudžia, per petį plekšnoja. Verslininko sėkmės paveiksliukas. Ir vienas jo kolega leptelėjo komentarą: „Nebijai, kad kol darbe ari, tokia gražuolė vieniša nebūna?“
Pokštininkas pajuokavo ir nuėjo. Nė neįsivaizduodamas, kiek man kainuos jo pokštas. Vyro veidas pasidarė akmeninis. Likusį vakarą vis dažniau ėjo prie baro, vis garsiau šnekėjo. Mane laikė prie pat savęs, spaudė ranką iki skausmo.
Kai grįžom namo, jau buvo visai girtas. Tik spėjau uždaryt duris ir jis tiesiogine to žodžio prasme metė mane per kambarį. Gulėjau prie sekcijos, o jis staugė, kad už akių valkiojuosi su kažkuo, jau net partneriai apšneka. Krisdama į sekcijos kampą prasikirtau galvą. Ieškojau, kuo dezinfekuot žaizdą, kol jis klykė, kad laikyčiau savo kojas suglaustas.
Ligoto nepaliks
Ironiška, bet nesu buvusi su kitu vyru. Jis man pirmasis ir iki šiol vienintelis. Labai tikiu Dievą, jis man padeda nepalikti vyro ligoje. Bet kaip jam padėti – nebežinau. Dešimtys privačių detoksikacijų, seniau ir kodavosi, kas tik nedaryta. Rezultatai daugiausia pusmečiui.
Į „Minesotą“ ar kitą reabilitaciją gultis nenori, nes visų pirma, sako, kad prarastų verslo reikalus ir yra pernelyg gerbtinas žmogus tam. Visų antra, kai praeina trumpas kaltės periodas, jis vėl nenori nieko keisti ir tvirtina, kad problema many.
Nežinau, kaip jam padėti. Ar iš viso įmanoma padėti. Stabdau save nuo skyrybų. Giliai viduje likusi meilė, bet atjautos vis mažėja.
Mane tik juokas ima, kai kiti sako, jog išgelbėja veikla, draugai. Užimtumo jis turi daugiau, negu spėja, draugų nesuskaičiuosi, tai kodėl geria? Serga. O kaip gydyt, kai pats nenori gydytis?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
