Vaikystėje lydėjo tėvų meilė
Ar žinote, Premjere, kaip gimsta jaunoji Lietuvos karta? Aš gimiau visai netyčia. Buvau netikėta staigmena savo tėvams. Koks jausmas būti užmegztai gyvybei atsitiktinai? Džiaugiuosi, kad per tokią klaidą atsiradau – išgraužk, pasauli, aš tavyje.
Tėvai tikėjo vienas kitu. Ir tikėjo, kad šioje vos prieš kelis metus Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje jiems pavyks užauginti vaiką. Pabėgę nuo savo pačių tėvų, susikibę rankomis jie veržėsi į laisvę taip, kaip veržėsi Lietuva. Ir vieną tamsią vasaros naktį po liepa jie prisiekė mylėti vienas kitą. Ir šį pažadą tęsi iki šiol.
Jie žiūrėjo į mano mėlynas akis ir mokė vaikščioti. Ir sekė pasakas prieš miegą. Ir nuramindavo, kai verkdavau naktimis arba jau paaugęs pabusdavau iš baisaus košmaro ir atbėgdavau į jų lovą, nes žinojau – mama ir tėtis mane apgins, kai į kambarį paskui įbėgs mano sapno vaiduokliai. Žinau, žinau – gal va būtent tą naktį sugadinau jų tos akimirkos intymius santykius. Bet mano pavojingi sapnai!
Tai apie tą vaikystę, kai tiki, jog viskas šitame pasaulyje yra gerai, nes tave šiltai apkabina mama, ir rūpinasi iš visos širdies, kartais maitina vien meile, nes daugiau nėra kuo.
Tėvai išvyko į Ispaniją
Sako, nuo meilės sotus nebūsi... Mes buvome, nes atėjo diena, kai tai buvo viskas, kas liko. Mano mama turėjo galvoti, kuo mus pasotinti be meilės.
Kas atsitiko? Kodėl mes alkome? Ar žinote, Premjere, kad žmonės emigravo dar gerokai prieš tai, kai pradėjote eiti kadenciją, ir nenustos emigruoti, kai savo kadenciją baigsite? Ir viskas tik dėl to, kad būtų sotūs ir laimingi. Jokios politikos – iš patriotizmo sotus, beje, irgi nebūsi.
Mano tėtis emigravo į Ispaniją ieškoti laimės ir dingo. Tikrąja ta žodžio prasme. Geriems keliems mėnesiams. Ir mes likome vieni. Aš neįsivaizduoju to siaubo, kurį jautė mama, kai nesulaukdavo tėčio skambučio, tad vieno kambario bute rašė dienoraštį apie tai, kad mūsų šaldytuve – paskutinis slyvų kompoto stiklainis, o aš šliaužiojau grindimis ir mėginau stiebtis į dangų.
Vieną dieną jis paskambino ir pasakė, kad ją myli. Ir kai jis atsirado, Jūs nepatikėsite, Premjere, kokia tai buvo šventė jos širdyje, nors ir menkas įvykis Lietuvai. Ar žiūrėdamas į emigrantų statistiką susimąstote, kiek iš jų, Premjere, gali nesugrįžti ir palikti savo alkanus vaikus ir mylimas žmonas? Tikiu, kad pagalvojate. Kai tai būna įrašyta į dienotvarkę.
Žmonės palieka Lietuvą ieškodami laimės, Premjere. Ir aš juos suprantu.
Bet mano tėtis, atvykęs į Ispaniją, pateko į patį baisiausią košmarą. Prakeiktas reketas. Būk prakeiktas, lietuvi reketininke, kuris sužlugdė mano tėvo gyvenimą. O vėliau ir pastūmėjo mano mamą į depresiją. Tikrą.
Ji bėgo paskui tėtį vydamasi laimę ir paliko mane eiliniame Lietuvos kaime pas kūmą, kuri mylėjo mane tarytum antra mama.
Ne, jie manęs nepaliko. Tik nusprendė patys įsikurti ir paruošti viską, kad tik man būtų geriau gyventi saulės tvieskiamoje Ispanijoje, kurioje turbūt pirmą kartą jau atvykęs panorau pabučiuoti mergaitę. Grynai dėl mokslinio intereso. Grįžusi į Lietuvą mama mane pasiėmė ir parvykome į Ispaniją. Ir aš vėl gyvenau su tėvais.
Tai buvo pati geriausia vaikystė, kokią vaikas gali turėti. Premjere, ar kada nors teko kaime pjaustyti supuvusius obuolius kiaulėms? O ganyti už tave kelis kartus didesnes karves? Prie viso to atvykęs į Ispaniją aš dar deginausi prie Viduržemio jūros saulėkaitoje. Iš kaimo – į kurortą. Turbūt suaugęs sirgsiu odos vėžiu. Gal jau net dabar sergu. Reikės pasitikrinti.
Vietoj laimės pasitiko depresija
Bet mano vaikystė baigėsi anksčiau laiko. Aš nežinau, kas atsitiko tokioje laimingoje šalyje. Nežinau, ar mano tėvai gerdavo prieš kelionę į Ispaniją, nes būna dienų, kai aš nenoriu tikėti visomis šeimos rietenomis ir intrigomis, ir kalbomis, kad mano tėvai gėrė dar būnant Lietuvoje. To aš tiesiog nepamenu, nors sakė, kad taip buvo. Gal ir buvo. Aš nemačiau.
Tačiau aš pamenu, kas buvo Ispanijoje. Bent šiek tiek tikrai pamenu. Man buvo 3–4 metai. Ir šito iš atminties man niekas neištrins.
Atvykus į Ispaniją laimės, mano mamą pasitiko depresija. Visiškai svetimoje šalyje kažkoks reketininkas persekioja mano tėvus, esančius toli nuo draugų ir šeimos. Įtampa, baimė, stresas ir nerimas. Ir taip porą metų.
Mano mamai tai pasibaigė tuo, jog ji bijojo išeiti į miestą, nes bijojo sutikti reketininką. Ji ėmė bijoti. Visko. Ir užsidarė savyje. Palikta vienui viena. Tarytum niekam nereikalinga. Tiesiog pamiršta. Su manimi – mažu vaiku. Todėl užsidariusiems namuose teko būti dienų dienas iki vėlumos, kol grįždavo iš darbo tėtis. Neištvėrė. Vėliau, jau grįžus į Lietuvą paaiškės, kad mano mama serga depresija.
Ar žinote, Premjere, kaip žmonės suserga depresija? Perskaitęs šią istoriją galite apie tai bent kiek pagalvoti.
Pradėjo gerti
Beje, Premjere, aš taip pat sergu depresija. Tai liga, kuri atima laimę ir norą šypsotis. Aš suprantu savo mamą, kuri tapo alkoholike pigaus vyno šalyje. Ispanijoje vynas pigesnis už vandenį, todėl savo skausmą lieka slėpti vyno pursluose. Prabangus nubombžėjimas.
Rašau Jums, Premjere, nes žinau, jog esate iš tos chebros, kuri pasišovė išrauti alkoholizmą Lietuvoje. Tam, kuris apie alkoholizmą nusimano dar geriau, net nerašau. Jūs premjeras. O jis tik vienos valdančiosios partijos pirmininkas. Premjere, ar Jūs žinote, kad aš Jumis visais nusivyliau?
Tiesa sakant ne, nenusivyliau, nes niekada nepatikėjau. O juk žadėjote tai, už ką aš turėčiau Jums kojas ir rankas, ir dar kartą kojas bučiuoti. Nepatikėjau, Premjere, Jūsų pažadais.
Mano tėtis palūžo matydamas mano mamą. Ir kai grįžome į Lietuvą, Premjere, jie ėmė gerti ir tapo alkoholikais, kuriems reikia gydymo.
Ar žinote, Premjere, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga uždraudė kodavimą – daugeliui žmonių buvusį išsigelbėjimą ir gydymo būdą nuo savo pačių degradacijos? Premjere, kaip manote, ar drįstų A.Veryga pažvelgti man, alkoholikų vaikui, tiesiai į akis, ir pasakyti, jog jo sprendimas buvo teisingas? Ar A.Veryga sugalvojo kokią nors priklausomybės nuo alkoholio gydymo alternatyvą? Neteko apie tai girdėti.
Tiesa, plėšomi žurnalų puslapiai. Patikėkite, Premjere, kai mano tėvai geria, žurnalų jie neskaito, o lanksto juos tam, kad susisuktų iš nuorūkų naują cigaretę, jei taip ją galima pavadinti. Ir reklama jiems nerūpi.
Ir patikėkite, gyvendami tame pačiame kaime, kuriame prabėgo mano laiminga vaikystė, alkoholio pardavimo ribojimų jie nebijo.
Iš košmaro ištraukė senelis
Aš pats pirmą kartą prisigėriau, Premjere, tame kaime, kai man buvo 16 metų, nes nusipirkau litrą alaus iš „taško“ (nesididžiuoju tuo). Jis dirba visą parą. O vyriausybė, žinau, turi darbo laiką. Kai jūs miegate, Premjere, mano tėvai laka nesąmones, nes to pigaus vyno žaliuose buteliuose ir pigiausio alaus net alkoholiu nepavadinsi. Tai baisiau už sieros rūgštį skrandyje. Tie buteliai ir tas „taškas“ naikina mano tėvų sielas, kurie mane mylėjo, rūpinosi, bučiavo, mylavo ir išmokė vaikščioti.
Premjere, aš galėčiau Jums papasakoti apie baisiausias savo gyvenimo naktis, kai mano tėvai mušdavosi, daužydavo langus, vemdavo, vėl mušdavosi, mes neturėjome ko valgyti. Bet stengiuosi tai pamiršti. Ir aš galėčiau pamiršti net Jūsų vyriausybės nesąmones dėl alkoholio ribojimų.
Bet žinau viena – savo vaikystės (kuri buvo be laimingos pabaigos) aš nepamiršiu ir tai man įsirėžė taip, jog susirgau depresija. Gerai, kad dar neprasigėriau. Mane, 13-metį, iš to košmaro ištraukė senelis, kuris norėjo, kad aš būčiau nusipelnęs geresnės vaikystės.
Jam ne visada pavykdavo, ir buvo skaudu matyti net jį geriantį, tačiau jis bent stengėsi. Tačiau žinau ir tai, kad jūsų vyriausybė nepasistengs pripažinti esminių klaidų ir iš esmės imtis veiksmų dėl alkoholio problemų sprendimo, todėl neatleisiu Jums.
Ar jūsų tėvai – alkoholikai, Premjere? Ar galėtumėte pažvelgti man į akis ir pasakyti, kad Lietuva neprasigers, nes iš žurnalų plėšote alkoholio reklamą, o parduotuvėse alkoholis – tik nuo 20-ties metų (mano tėvai, beje, alkoholikais tapo vyresni), ir dar tik iki 20 valandos vakaro? Jei taip drįstumėte, būtumėte visiškas beširdis, nes žadėtumėte alkoholikų vaikui tai tik dėl to, kad gerai atrodytumėte. Tikiu, kad dar nesate beširdis. Jei netikėčiau, šis laiškas būtų adresuotas ne Jums.
Ir dėl Dievo meilės, perduokite Karbauskiui, kad užuot draudęs gerti, stengtųsi, jog žmonės tiesiog nenorėtų gerti, nes kol kas aš, matydamas jo pasiūlymus, noriu tik nusigerti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
