Atsakymas neduoda ramybės
Klausimas skambėjo taip: „Esu katalikė. Tikiu Dievo buvimu. Tačiau yra viena problema. Nepasitikiu kunigais po konflikto su vienu iš jų.“ (Šią istoriją jau pasakojau savo laiške – „Dukra maldavo, kad kunigas mamai suteiktų paskutinį patepimą“).
Mano klausimas buvo pastebėtas ir aš sulaukiau atsakymo, kuris skambėjo maždaug taip: „Kunigas – tai tik paprastas žmogus, dirbantis savo darbą. Nors tas darbas ir nėra eilinis, tačiau tai vis tiek tik pareigos, kurios gali būti vykdomos ir blogai, ir gerai. Todėl jei pasitaikė negerai savo pareigas atliekantis kunigas, reikia jį tiesiog pakeisti.“
Toks atsakymas tada nelabai tenkino. Ką reiškia pakeisti? Persikraustyti gyventi į kitą parapiją? Ne visi turi tokia galimybę. Taip pat man nepatiko, kad kunigystė laikoma profesija.
Mano nuomone, kunigystė – tai truputį daugiau nei profesinės pareigos. Tai pašaukimas. Dievas kunigų pagalba nori būti matomas, juntamas pasaulyje. O kaip per netinkamai savo pareigas atliekantį kunigą Dievas pasieks žmogų? Niekaip...
Įsivėlė į diskusiją
Tai buvo ne paskutinė diskusija nepasitikėjimo kunigais tema. Kartą dalyvavau dar vienoje diskusijoje, kurią feisbuke sukėlė jaunas kunigas. Ginčo priežastis buvo – ar gali kunigai rodyti viešai savo nuogą kūną? Pavyzdžiui, sporto varžybose arba baseine. Mano nuomone, negali. Buvau kone vienintelė, kuri taip mano. Visiems kitiems plikas kunigas akių nekabino.
Pabandžius apginti savo įsitikinimus, kad nuogas kunigų kūnas tai amoralus ir bažnyčią diskredituojantis elgesys, likau nesuprasta ir apkaltinta iškreipimu. Neva, suktos mano mintys ir liguista fantazija. Jų argumentas – Jėzus irgi buvo nuogas prikaltas prie kryžiaus ir tai niekam neužkliūva.
Vargšai žmonės. Lygina kančią su malonumais… Ir kas apmaudžiausiai, kunigams tinka toks žmonių palaikymas. Jie nesupranta, ką daro negerai. Ir kaip jais po to pasitikėti?
Laimino iš oro baliono
Aišku, aš suprantu, kad kunigas irgi žmogus ir turi teisę į asmeninį gyvenimą. Tačiau esu įsitikinusi, kad jis to viešai rodyti negali. Kunigas yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, kiekvieno pasąmonėje jis tokiu turi ir likti. Ne klounu, ne sportininku, dainininku ar dar kuo nors. Kunigu! Žmogumi, kurio lūpomis kalba Dievas!
Kartą viena pažįstama pasakojo, kad jų parapijos kunigas skraidė oro balionu virš jų kaimo linksmai laimindamas visus iš viršaus. Žmonės apačioje stebėjo ir juokėsi šaukdami: Žiūrėk, žiūrėk, kunigas skrenda!“ Jomajo... Argi tai yra normalu? Kaip paskui pas tokį kunigą išpažinties eiti? Kaip susikaupti? Kaip susivienyti su juo maldoje?
Gal aš ir per griežtoka esu kunigų atžvilgiu, bet tik todėl, kad man visada kunigystė asocijavosi su asketizmu ir susikaupimu. Todėl man nepriimtini jokie žiedai ant kunigų rankų, jokie papuošalai ir grandinėlės, jokie prabangūs automobiliai, namai ar kitokie turtingų žmonių atributai jų gyvenimuose. Bet panašu, bažnyčios tarnams atrodo priešingai. Jie mėgaujasi prabanga sukeldami pyktį netikinčių, o galbūt ir tikinčių parapijiečių.
Trukdo tikėjimui
Ar tik nebus čia ta viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės neina į bažnyčią laikydami ją įrankiu, skirtu žmonėms kvailinti ir valdyti?
Man dar teko garbė pažinti tėvą Stanislova – dvasininką, kuris prikėlė naujam gyvenimui daugybę nusivylusių bei pasiklydusių sielų. Va čia tai buvo iškili asmenybė! Ir nė vienas, net ir pats didžiausias skeptikas nedrįstu jam priekaištauti sakydamas – esi mulkis, bandantis pasipelnyti. Nes šis kunigas ir vienuolis buvo dvasingumo etalonas – tiltas tarp žmogaus ir Dievo, vedantis į amžinąją palaimą. Argi tai neturi būti visų kunigų siekiamybė?
O į savo klausimą, ką daryti, kai nepasitiki kunigais, aš kol kas atsakymo taip ir neturiu. Ir tai man labai trukdo mano tikėjimo kelyje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
